Prieš kelerius metus čekų žurnalistas Pšemyslas Svora išleido knygą „Septynios savaitės, kurios sukrėtė pilį“. Ant geltonosios spaudos ribos balansuojantis kūrinys papiktino anuometinio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo naująją žmoną Dagmarą, esą jos ištekėjimo istorija buvo aprašyta neleistinai įžūliai.
Pirmoji šalies pora kreipėsi į teismą ir bylą laimėjo. Buvo pripažinta, kad daugiau nei šimto puslapių knygoje koks dešimt pastraipų prasilenkia su tiesa.
Netrukus pasirodė antroji skandalingosios knygos laida, ant kurios viršelio puikavosi raudonas užrašas „Cenzūruota“. Tekste visos teisme neteisingomis pripažintos pastraipos užteptos juodai, o knygos gale įdėtas priedas – teismo nuosprendis, kuriame ištisai cituojamos visos jaunąją Havelo žmoną papiktinusios pastraipos. Taip pergalė teisme tapo viešu pralaimėjimu. Čekijoje niekas neabejojo, kad tolerantiškąjį Havelą į teismo salę pastūmėjo pora dešimtmečių už prezidentą jaunesnė jo žmona. Malonybiniu, bet kiek pašiepiančiu Dašos vardu vadinama prezidentienė tapo komiška visuomenės figūra.
Šią istoriją pasakoju vien mėgindamas suprasti, kas skatina ministrą pirmininką Algirdą Brazauską esą reikalauti, kad teisėsaugos institucijos imtųsi tirti visus jo žmonos viešbučio privatizavimo reikalus.
Premjero atsisakymą kalbėtis su opozicija vargu ar galima vadinti demokratinės šalies Vyriausybės vadovui tinkamu elgesiu. Suprantama, visokie kubiliai ir juknevičienės gali išvesti iš kantrybės. Bet jeigu jau kantrybės neužtenka pokalbiams su sava opozicija, tai kas gali laiduoti, kad tos kantrybės užteks tariantis su kitų šalių atstovais ar derybose dėl „Mažeikių naftos“...
Premjero norą savo šeimos verslo reikalus nagrinėti pasitelkus teisėsaugos pajėgas tektų vadinti šiandien Lietuvoje gero vardo neturinčia viešųjų ryšių akcija. Antradienio vakarą rengiamas viešas atsakinėjimo į piliečių klausimus spektaklis tik dar labiau išryškina šio renginio kontūrus. O tai, kad pirmasis dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo prokuratūron kreipėsi Valstybės turto fondo vadovas Povilas Milašauskas, šiai viešųjų ryšių akcijai turėtų suteikti komišką atspalvį. Juk ne taip seniai padedamas Tarnybinės etikos komisijos premjeras Milašauską ištempė iš nemalonios brakonieriavimo istorijos. Tarnybiniu automobiliu neteisėtai šaudyti stirnaičių važiavęs Valstybės turto fondo vadovas iš balos pakilo sausas...
Pasitelkusi viešuosius ryšius ministro pirmininko aplinka ne tik siekia sukurti tiesos ieškojimo iliuziją. Politinę atsakomybę bandoma supainioti su teisine.
Juk demokratinėse valstybėse politikai neretai apkaltina vienas kitą būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, parlamentuose tai dažnai kelia ginčus, kuriamos komisijos. Nelabai maloni politinio gyvenimo kasdienybė. Bet jeigu istorija persikelia teisinėn plotmėn, padorūs politikai skuba atsistatydinti. Lietuvoje kažkodėl mėginama demokratiją keisti viešaisiais ryšiais. Jau dabar beveik aišku, kur link pakryps premjero šeimos verslo tyrimas – neradusi pagrindo prokuratūra bylos nekels, taigi nepriklausomas teismas jokios bylos nenagrinės. O visuomenei bus galima aiškinti, kad toks teisininkų sprendimas.
Blogiausia, kad į politinius žaidimus painiojama teisėsauga. Juk ir taip pasitikėjimo reitinguose mūsų teismai lenkia tik Vyriausybę, Seimą ir politines partijas.
Sunku šiandien pasitikėti. Vienas iš pretendentų į „Mažeikių naftos“ karūną – lenkų bendrovė „PKN Orlen“ prieš pusmetį sužlugdė Čekijos ministrą pirmininką Stanislavą Grosą. Kol viešumoje buvo nagrinėjama įtartina premjero žmonos verslo istorija, socialdemokratų vadovas dar laikėsi. Nors jam niekaip nepavyko įrodyti, iš kur jis, politikas, ir jo žmona, buvusi bufetininkė, galėjo rasti lėšų, už kurias Prahoje įsigijo – palyginti su „Draugystės“ viešbučiu – tikrai labai kuklų namą. Bet kai teisėsauga susidomėjo čekų naftos bendrovės privatizavimu ir kilo įtarimų, kad premjeras už iš „PKN Orlen“ galėjo gauti milijoninius kyšius, Grosas ne tik atsistatydino, bet ir apskritai pasitraukė iš politikos. Taip vienas perspektyviausių ir populiariausių jaunųjų Čekijos socialdemokratų įrodė, kad nepakeičiamų, net ir politikų – nebūna.
www.lrt.lt
