„Demokratinėse valstybėse pareigūnų savivalė, ko gero, yra didesnė negu despotinėse“, – dar devynioliktame šimtmetyje pažymėjo garsusis prancūzų politikas ir mąstytojas Alexis de Tocqueville‘is.
Šį teiginį iliustruojančių pavyzdžių nesunkiai rastume pasižvalgę po šiandienos demokratinę Lietuvą ir palyginę ją su despotiška sovietų Lietuva. Nors toks palyginimas ir skaudus, tačiau jis neturėtų kelti abejonių pačia demokratijos esme, veikiau verstų susirūpinti mūsų šiandienos demokratijos sveikata.
Despotiškose valstybėse pareigūnai bijo valdovų ir ta baimė, ko gero, yra svarbiausias veiksnys, ribojantis savivalę. Caras, partsekretorius, Kremlius, rajkomas... Despotizmo laikais žmogus galėjo turėti iliuziją, kad savivaliaujantį pareigūną kažkur galima apskųsti.
Demokratinėje valstybėje aukščiausias valdovas yra patys piliečiai. Kol šito nesuprasime, visos mūsų viltys pažaboti pareigūnų savivalę bus bergždžios. Pareigūnas pirmiausia atsako piliečiams, todėl pareigūnui ir galima suteikti kuo plačiausias teises ir nebijoti, kad tomis galiomis bus piktnaudžiaujama. Juk visada galima atimti valdžią iš tų, kurie savivaliauja. O valdovo, įgyvendinančio teisingumą, demokratinėje šalyje toli ieškoti nereikia. Nes valdovas – tai mes, piliečiai.
Šiandien Lietuvoje viena sunkiausiai sprendžiamų demokratijos problemų yra susikompromitavusių pareigūnų nušalinimas, nes atsistatydinimas vis dar lieka sunkiai įgyvendinama svajone. Pamenate, kaip pernai premjerui sunkiai sekėsi nušalinti susikompromitavusį Draudimo priežiūros komisijos pirmininką? Pareigūnas pasitraukė tik tuomet, kai suveikė sovietinis valdymo modelis. Viršininkas griežtai išbarė, pavaldinys klusniai nulenkė galvą. Demokratinis rezultatas pasiektas despotinėmis priemonėmis.
Kol kas neatsiranda ir atsakingų už Telšių gyventojų kankinimus šalčiu. Vėl laukiama, kol suveiks despotinis valdymo modelis, kol viršininkas piktai bes pirštu. Visai kaip Maskvoje, kur gynybos ministras nejaučia jokios kaltės už jaunųjų šauktinių kankinimus kariuomenėje. Jis atsistatydintų tik išgirdęs viršininko grūmojimus. O štai Slovakijos gynybos ministras po tragiškos taikdarių žūties viešai atsiprašė: „Privalėjau mūsų karius sveikus ir gyvus parvežti namo. Nesugebėjau. Jei galite, atleiskite“. Ir ministras atsistatydino.
Ar įsivaizduojate taip besielgiantį Lietuvos pareigūną? Tad kur link eina regiono lydere besiskelbianti Lietuva, kurios atstovų jau niekas nebekviečia į Pasaulio ekonomikos forumą Davose. Keista lyderystė...
Šiandien Lietuvoje sėkmingai susipina despotiniai ir demokratiniai valdymo metodai. Naujausių pavyzdžių rastume Vilniaus savivaldybėje.
Seimui priėmus politinį sprendimą ir „abonentą“ pavadinus „abonentu“, turėjo būti logiški vykdomosios valdžios žingsniai. Jeigu sostinės valdžia korumpuota, jeigu neveikia demokratinis mechanizmas, kodėl neįvesti tiesioginio valdymo? Ar reikia laukti teisinio vertinimo, ar pakanka politinio?
Atvirumo akimirką Vilniaus meras yra viešai pareiškęs, kad jam nesunku bet ką paklaidinti savivaldybės koridoriuose. Išvada – teisingumas sostinėje įgyvendinamas savitais metodais. Čia ir despotinis rezultatas pasiekiamas demokratinėmis priemonėmis. Ne be reikalo opozicija jaudinasi, tačiau veltui nori ieškoti teisybės teismuose, kalba apie išdavystes... Nepamirškime, kad interpeliaciją Vilniaus merui sužlugdė vienas – šį kartą „Rubicon“ televizijos žurnalistės – balsas.
Lietuvoje politikai mėgsta aiškinti – tik pažiūrėkit, kokia jauna ta mūsų demokratija. Atleiskim jaunystės paklydimus, palaukim, kol subręs mūsų valstybė, tada ir kritikuokite. O kol kas pakentėkim. Politikai gal ir gali laukti, tik nežinia, kiek dėl demokratijos nebrandumo jie kenčia. O paprastiems žmonėms atsibodo būti maitinamiems pažadais. Jiems vis dažniau iškyla paprastas, tačiau daugiaprasmis klausimas: „Ar draugiškai žengdami demokratijos keliu neįstrigome Rubikone?“
www.lrt.lt
