Iš esmės Peterburgas, nors ir “antroji” Rusijos sostinė, yra europinis miestas prie Baltijos jūros (Šiaurės Palmiros krantus skalaujanti Suomijos įlanka - Baltijos jūros dalis). Vadinasi, geografiškai mes visi esame baltiečiai. Be to, sujungti pirmuoju carinės imperijos geležinkeliu “Peterburgas-Vilno-Varšuva”.
Tarnybos reikalais ir sielai reikalaujant tenka porą kartų per metus lankytis šiame mieste, kuris teisėtai vadinamas Šiaurės Venecija (salos, tiltai, upės, kanalai, jūra). Bet po įprasto ramaus gyvenimo Vilniaus Senamiestyje, kur pažįsti ir sveikiniesi ne tik su savo, bet ir artimiausių gatvių gyventojais, patekęs į Piterį, kur gyvena 6 milijonai žmonių (yra oficialūs ir nelegalūs gyventojai, todėl niekas tiksliai nežino, kiek iš tiesų žmonių gyvena mieste), jautiesi mažiausiai keistai ir neįprastai. Žmonių minia iš pradžių “spaudžia”, kaip ir metro. Nevos upė, kurios vandenys teka virš metro, nėra Lamanšo sąsiauris, bet vis dėlto... Jautiesi labai mažas. Norisi kur nors pasislėpti.
Pirmą dieną Piteryje laisvas nuo darbų ir pareigų. Be to, amžinai lynoja. Nesidėsi juk visą laiką viešbutyje!
Einu prie teatrų kasų - “slėptis” (patarimas tiems, kurie lankysis šiame mieste - niekad nepirkite bilietų teatrų kasose - brangu; pačiam teatre daug pigiau). Įvairiausių linksmybių ir spektaklių marios.
Pastebiu kažkokio Peterburgo teatro spektaklio “Meistras ir Margaritą” reklamą. Režisierius mūsų - Jonas Vaitkus. Ką gi, pirmasis įrodymas, kad esu šalyje prie Baltijos. Išrenku vieno seniausiųjų ir žymiausiųjų teatrų spektaklį. Didįjį dramos teatrą, kur šiuo metu dirba visiems žinomi Olegas Basilašvilis ir Alisa Freindlich.
Per pertrauką nagrinėju stendus. Tarp teatro aktorių - lietuvė. Bent jau pavardė lietuviška - Vangelytė. Tai jau antra lietuviška pavardė! Apie spektaklį ir jo sukeltus jausmus nepasakosiu - užims per daug vietos!
Pakeliui į viešbutį (viešbučiai brangūs, bet jeigu kam nors reikės, galiu patarti, kur už 10 eurų per parą galima rasti labai padorią nakvynę). Prieš miegą nuperku degtinės - išrenku brangesnį butelį, nes dažniausiai originaliuose buteliuose būna originalus produktas. 200 g butelis - degtinė “Istok”. Bet kaip aš nustebau perskaitęs, kad degtinė pagaminta Beslane (kaip sako Piteryje, mūsų buvęs premjeras Adolfas Šleževičius irgi užsiima alkoholio gamyba kažkur Šiauriniame Kaukaze), kur neseniai įvyko tragedija. Noras išgerti kažkaip išgaruoja.
Viešbutyje ant stalo randu žurnalą “Time Out Peterburg”. Ant viršelio Renatos Litvinovos nuotrauka (turbūt pats ryškiausias moteriškas vardas šio dešimtmečio Rusijos teatro ir kinematografo pasaulyje). Litvinova - vėl paralelė su Lietuva. Bent jau etimologinė. Vartau leidinį. Antraštė: “Baltijos namai” baltams” (BN - tiems, kurie nežino - tai teatrų festivalio pavadinimas). Pradedu skaityti apie festivalio spektaklius: “...vienas spektaklis jaunojo Lietuvos genijaus Oskaro Koršunovo. Keturi - pripažinto genijaus Eimunto Nekrošiaus”!..
Nepatingėsiu ir pacituosiu, ką rašo apie Koršunovą ir Nekrošių. Apie Oskarą Koršunovą: “Jaunųjų genijų pas mus nemėgsta. Mano, kad genijumi padoru tapti, kai tau per 50 metų. O tokius kaip Koršunovas laiko išsišokėliais ir trumpų distancijų bėgikais. Koršunovui apie 30 metų, jis draugauja su Nekrošiumi, vos ne kiekvienais metais važiuoja į Avinjoną ir vadovauja savo teatrui. Režisuoja pačią įvairiausią dramaturgiją: nuo Šekspyro ir Sofoklio iki ekstremistų Sarah Kane ir Mariaus von Mayenburgo. Tai irgi dingstis įtarinėti kažką bloga - esą visaėdis ir nesišlykšti madingomis vienadienėmis naujovėmis. Kažkodėl nepadoru būti “formalistu”. Esą formalus - tai abejingas ir bejausmis. Koršunovas ir jo aktoriai lengvai naudoja įvairias vaidinimo technikas, formas ir estetikas...” ir t.t., ir pan.
Apie Eimuntą Nekrošių: “Sunku įsivaizduoti, bet dar devintojo dešimtmečio viduryje Nekrošiaus spektakliai tarybiniams kritikams sukeldavo tik dusulio priepuolius ir nieko daugiau. Per 15 metų disidentas virto pripažintu genijumi. Tikrai, Nekrošių galima mėgti arba nemėgti, bet neįmanoma jo neįsiminti. Jo spektakliuose kritikai virsdavo aklais kačiukais, kruopščiai užrašančiais į sąsiuvinius visus įvaizdžius. O vėliau juos sunkiai dešifruodavo” ir t.t., ir pan.
Taip, rusai nesikuklina, apdovanodami mūsiškius garsiais epitetais “genijus”, mėgsta lietuvių teatrą. (Kaip ir daugelį kitų dalykų, pavyzdžiui, koncerno VIČI produkciją, kurios galima rasti bet kurioje parduotuvėje!) Įdomu, kada ir kur mūsų masinės informacijos priemonėse galima perskaityti panašių dalykų apie rusus mene?
Na, apie kitus įspūdžius iš Peterburgo kitą kartą!
