Situacija, mano požiūriu, tokia: snūduriavo ne “socialdemokratijos meškinas”, kaip teigia Virginijus Savukynas (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_70693$z_121672), o dešinioji opozicija, lig šiol niekaip nebaigianti aiškintis tarpusavio santykių, kuri pabudusi staiga pratrūko valdančiosios koalicijos kritikos banga.
O snūduriavo todėl, kad buvo šventai įsitikinusi, jog Algirdo Brazausko Vyriausybei paliktų jų valdžių problemų neišspręs niekas ir anksčiau ar vėliau valdančioji koalicija patirs nesėkmę.
Tačiau atsitiko priešingai. Integraciniai darbai iš esmės užbaigti, Lietuva - akivaizdi regiono lyderė, turinti gerus santykius su visais kaimynais, o apie ekonomikos, finansų politikos sėkmę visu balsu jau kalba ne tik tarptautinės institucijos, bet ir kaimyninių šalių ekspertai. Pavyzdžiui, Lenkijos ekonomikos reformatorius Leszekas Balcerowiczius, pavadinęs Lietuvą “Baltijos tigru”. Net “Williams” kartu su konservatoriais nustekenta “Mažeikių nafta” pradėjo dirbti pelningai, taip pat visos valstybinės įmonės, padidėjo krovinių tranzito srautas į Klaipėdą, investicijos per metus padvigubėjo, nedarbas mažėja, atlyginimai keliami. Tiesa, nedaug, tačiau po ketverių metų pirmąsyk. Pajudėjo, beje, ir pensijų reforma.
Būtent todėl opozicionierių nervai ir neišlaikė - jie pradėjo viens per kitą lenktyniaudami kritikuoti valdžią su reikalu ir be reikalo. Apskritai tuo stebėtis per daug gal ir nereikėtų - rinkimai artėja, o valdančioji dauguma ir jos suformuota Vyriausybė, nepaisant įvairiausių intrigų ir pastangų ją skaldyti, toliau dirba ir daug sėkmingiau nei prieš tai buvusios, o ypač konservatorių, krikdemų ir centristų, vėliau juos pakeitusių liberalų ir tai pernelyg bado akis... Tačiau blogiausia yra tai, kad norėję pakritikuoti valdžią, jie pakenkė Lietuvai. Liberalų seniūno Eligijaus Masiulio išpuolis prieš premjerą A. Brazauską peržengė jau nusistovėjusios šalyje demokratinės politikos etikos ribas. Vyriausybės vadovui pristatinėjant Vokietijos verslininkams Lietuvos patrauklumą investicijoms, E. Masiulis, panašiai kaip prieš dešimt metų konservatoriai su skundu Anglijos parlamentui, apkaltino jį sakant netiesą. Ne, teigė vienas iš liberalcentristų lyderių, Lietuva nėra patraukli investicijoms, čia viskas daug blogiau nei Latvijoje, o juolab Estijoje, čia didžiausi mokesčiai, čia siautėja biurokratai ir t.t., ir pan. Ar galima šiuo atveju tylėti?
Socialdemokratų ir liberalų ginčas dėl mokesčių politikos toks pat senas, kaip ir apskritai daugiapartinė demokratija. Toks ginčas arba politinė konkurencija visuomet yra naudinga, jei vyksta demokratinės politikos ribose, nes tai verčia tobulinti sprendimus. Tačiau neteko girdėti, kad kokioje nors Vakarų šalyje opozicija trukdytų valdžiai reklamuoti savo kraštą svetur. To nedarytų, esu tikras, socialdemokratai, jei valdžioje būtų dešinieji. Priešingai, šių eilučių autoriui būnant opozicijoje, ne sykį toje pačioje Vokietijoje, kitose šalyse teko kartu su tuometinės valdžios atstovais agituoti už investicijas į Lietuvą, kalbėti apie jos patrauklumą. Nors matydavau nemažai konservatorių ir krikdemų politikos trūkumų, tačiau palikdavau juos vidaus ginčams.
Nuo liberalcentristų, atrodo, stengėsi neatsilikti ir konservatoriai, įvairiais prasimanymais trukdydami pasirašyti Lietuvai naudingą susitarimą “2 K” dėl Klaipėdos ir Kaliningrado uostų bendradarbiavimo, kuris neabejotinai padidins krovinių tranzitą būtent į mūsų uostamiestį. Ir nors konservatorių pūstas propagandinis burbulas apie tariamą Rusijos slaptųjų tarnybų šio projekto kontrolę gėdingai subliūško, metodai, kuriais konservatoriai tai mėgino daryti, tikrai ne iš padorios demokratinės politikos arsenalo. Ar galima tai praleisti negirdomis?
Aktyviai per rinkimus propagavę “tvarką”, liberaldemokratai (gal neįsigilinę?) puolė kritikuoti Vyriausybės sprendimą dėl komandiruotpinigių. Šiuo atveju jie pasielgė kaip tik prieš tvarką, nes lig šiol vežėjų kampanijų savininkai galėjo mokėti ypač mažus atlyginimus vairuotojams ir nemokėti didelės dalies mokesčių į biudžetą. Ar vėliau tiems patiems vairuotojams nereikės pensijų, socialinių garantijų? Ar nemokėti mokesčių ir yra “tvarka” pagal liberaldemokratus?
Valstiečių ir naujosios demokratijos lyderei daugiausiai rūpi kažkodėl ne žemės ūkis, o energetika. Dangstydamasi kainų reguliavimu, nors tai jau išspręsta būsimoje sutartyje su “Gazprom”, ji mėgina, pasitelkusi neatsakingus valdininkus, žlugdyti ilgalaikes dujų tiekimo garantijas Lietuvai…
Liberalcentristai neapsiriboja tik Lietuvos vardą užsienyje diskredituojančiais pareiškimais. Jiems parūpo ir vieni iš valdančios koalicijos partnerių - socialliberalai, su kuriais jie nesugebėjo dirbti vienoje koalicijoje prieš daugiau kaip porą metų. Gal vėl patikės, kaip toj pasakėčioj apie varną, sūrį ir lapę, susivilios?
Ar socialdemokratai bijo, kaip teigia V. Savukynas, kad iš valdančiosios koalicijos nepasitrauktų socialliberalai? Bijoti reikėtų tuo atveju, jei partneriais nepasitikėtum, o bendros abiejų partijų politikos rezultatai būtų prasti, tačiau dabar, mano nuomone, yra priešingai. Socialdemokratams (tikiuosi, kartu su koalicijos partneriais socialliberalais) realu tikėtis, kad pavyks sulaužyti gana prastą mūsų politinę tradiciją, kai valdančioji partija ar koalicija pralaimi kitus rinkimus.
Tai patvirtina ir desperatiškas opozicijos elgesys, kai artėjančių rinkimų baimė, kurią pastiprina valdančiosios koalicijos sėkmė, verčia juos laužti iš piršto problemas, net šmeižti konkurentus, o ypač socialdemokratų lyderį. A. Brazausko Vyriausybės veiklos jie net nemėgina analizuoti, gal ir nepajėgūs, todėl suka lengvesniu keliu - skleidžia gandus apie tariamą nuovargį, “susirūpinę” dėl socialdemokratų pamainos ir pan.
Jei tokia bus ir rinkimų kampanija, demokratija, šalies daugiapartinė sistema netobulės. Tačiau ir tokiam scenarijui socialdemokratai ruošiasi. Kaip parodė šios savaitės įvykiai - nevykusi opozicijos veikla tik suteikia papildomų galimybių pakalbėti apie nuveiktus dabartinės valdžios darbus.
