Tikiuosi, mūsų politologai nepyks, jei su keletu jų išdėstytų minčių apie socialdemokratų kandidatą į prezidentus Česlovą Juršėną ir jo iškėlimą, nesutiksiu.
Raimondas Lopata, pavyzdžiui, teigia, kad “sunkiai įsivaizduoja Č. Juršėną kaip valstybės vadovą, pirmiausia atsakingą už užsienio politiką”. Nė vienam Lietuvoje reziduojančiam Vakarų šalių ambasadoriui, su kuriuo šių eilučių autoriui teko šnekėti po Č. Juršėno iškėlimo, panašių minčių nekilo. Ir suprantu kodėl, nes buvęs Lietuvos Seimo vadovas, o ir šiuo metu šias pareigas einantis politikas, jų supratimu, yra visiškai tinkanti kandidatūra. Visais atžvilgiais - ir pagal politinę patirtį, ir savo prieš tai buvusią politinę karjerą, ir daugeliu kitų aspektų. Juolab kad vienintelis pareigūnas, šiuo atveju būtent Seimo pirmininkas, pagal Lietuvos Konstituciją prezidentą pavaduoja, jam nesant šalyje ar negalint eiti pareigų. Kitaip sakant, Č. Juršėnas šias pareigas jau vykdė ir ne sykį, o R. Lopatai vis dar, anot jo paties, trūksta vaizduotės jį matyti šiose pareigose…
Esu tikras, kad Lietuvoje dirbantys ambasadoriai, ypač po praėjusios savaitės Č. Juršėno spaudos konferencijos, kur jie turėjo progą dar sykį įsitikinti jo erudicija ir užsienio politikos reikalų išmanymu, pozityvią nuomonę apie socialdemokratų kandidatą į valstybės vadovo postą tik sustiprino. Ta proga priminsiu, kad Č. Juršėnas jau senokai dirba Seimo Užsienio reikalų komitete ir tokie susitikimai, bendravimas, užsienio politikos problematika - jam ne naujiena. Kaip ir kitų šalių vadovų personalijos, nes užsienio politikoje tai labai svarbu. Daugelį jų socialdemokratų kandidatas į prezidentus pažįsta ir kaip buvęs Seimo vadovas, kaip ilgametis Lietuvos - Lenkijos parlamentinės Asamblėjos narys, kaip neseniai įsteigtos Lietuvos - Ukrainos Parlamentinės Asamblėjos Lietuvos Seimo delegacijos vadovas, pagaliau kaip ilgametis Baltijos Asamblėjos Lietuvos delegacijos narys. Esu priverstas priminti, kad 1992-1996 metų kadencijos Seimo vadovas Č. Juršėnas yra vienas pagrindinių Lietuvos - Lenkijos tarpvalstybinės sutarties derybininkų ir signatarų. Nesiveliant į detales, galima drąsiai teigti, kad didesnioji Č. Juršėno, kaip parlamentaro, veiklos dalis yra būtent užsienio politika… Tuo požiūriu tarp visų lig šiol iškeltų kandidatų jam galėtų teprilygti Valdas Adamkus, na ir galbūt Rolandas Paksas, jei nekalbėtume apie jo vykdytos politikos turinį. O paties Č. Juršėno diplomatinius sugebėjimus pripažįsta net opozicijos veikėjai ir jo aršiausi priešininkai. Tai kurgi čia problema?
Politologas Česlovas Laurinavičius teigia, kad “Česlovo Juršėno kandidatūros kėlimas - tai socialdemokratų bandymas išlošti visą banką, siekiant valdžios”. Gana keistas kaltinimas. Ar tai uždrausta Konstitucijoje, ar socialdemokratai, arba liberalai, konservatoriai ar kokia kita Lietuvos partija negali to siekti, juolab kad ir Seimo rinkimai ne už kalnų? Panašius kaltinimus socialdemokratams meta ir politologas Antanas Kulakauskas. Tačiau nė vienas nepateikia jokių rimtesnių argumentų… Jų ir nesurasi, nes, pavyzdžiui, Prancūzijoje šiuo metu ir prezidentas, ir Vyriausybė, ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai dešiniųjų partijai ir niekas ten dėl to nesipiktina, nes tai būtų tiesiog juokinga.
Vienintelis Alvidas Lukošaitis pripažįsta, kad partijų tarimasis dėl vieno kandidato turi “ribą, tie kuria jų susitarimai dėl pozicijų derinimo daro demokratiją dirbtine”. Arba, pridurčiau, tokia, kuri jau mėgintų nepaisyti žmonių nuomonės ir neleistų jiems rinktis. Būtent šito socialdemokratai ir siekė išvengti, pasiūlydami kelti bent po vieną kandidatą iš kairės ir dešinės. Tačiau dėl dešiniųjų, pirmiausia liberalų ir konservatorių pozicijos, nepavyko padaryti net ir tokio gerokai demokratiškesnio sprendimo.
Tiesą sakant, norėtųsi sulaukti iš politologų daug rimtesnių komentarų. Bent jau ne tokių politiškai angažuotų ir subjektyvių, nes kuo gi tuo atveju politologai skiriasi nuo kitų komentatorių ar politikos procesuose dalyvaujančių žmonių?
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
