Gal tai atsitiktinumas, gal ne, tačiau tą pačią dieną žiniasklaidoje pasirodė liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko ir Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko Arvydas Akstinavičiaus komentarai apie Algirdo Brazausko Vyriausybės politiką.
Abu tik gal skirtingais žodžiais kaltino, esą ši Vyriausybė vykdo pernelyg liberalią mokesčių ir socialinę politiką, “tarnauja stambiam kapitalui”, neįvedė progresinių mokesčių ir t.t. Panašiai kalba ir milijonierius Viktoras Uspaskichas, ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius.
Gali juos suprasti - nepaisant niūrių prognozių, kurias jie žarstė prieš trejetą metų, sužlugus dirbtinai sulipdytai “naujosios politikos” koalicijai, esą A. Brazauskas nesugebės vadovauti Vyriausybei, nes per daug senamadiškų pažiūrų ir amžius ne tas, ir panašiai, - atsitiko priešingai. A. Brazausko Vyriausybė ne tik sėkmingai baigė integracijos darbus į ES ir NATO, bet ir paskatino lig tol neregėtą ekonomikos augimą - praėjusiais metais beveik devynis nuošimčius bendro vidaus produkto. Tai absoliučiai geriausias rezultatas ne tik tarp šalių kandidačių į ES, bet ir tarp senbuvių. A. Brazausko Vyriausybei pavyko likviduoti lig tol dešiniųjų valdžios nustekentos “Sodros”, šalies biudžeto deficitus, pakelti beveik penketą metų nedidintus atlyginimus ir pensijas. Suprantama, kad to dar nepakanka, tačiau viena aišku - Lietuvos ūkis, ekonomika pasuko augimo, o ne pigių, nerealizuojamų pažadų kryptimi ir jei tokį stabilumą pavyktų išlaikyti, per keletą metų pakylėtume šalies pragyvenimo lygį iki Rytų Vidurio valstybių, o vėliau ir iki ES vidurkio.
Tačiau viena gaida pasikartoja nuolat ir panašu, kad ji bus vienu pagrindiniu dešiniosios ir kairiosios opozicijos kozirių (tikiuosi, kad Socialdemokratinė sąjunga, nepaisant jų buvusios lyderio perbėgimo pas konservatorius, laiko save kairiaisiais). Tai progresiniai mokesčiai. Vis dėlto pripažindamas, kad šioje srityje padaryta dar ne viskas ir neabejotinai bus tobulinama, jau dabar galiu mūsų oponentus nuliūdinti. Kaip žinome, gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 6 str. numato, kad darbo užmokesčiui yra taikomas 33 nuošimčių tarifas. Tačiau šiuo tarifu pagal minėto įstatymo 20 str. apmokestinama ne visa darbo užmokesčio suma, todėl faktiškas gyventojų pajamų mokesčio tarifas visada yra mažesnis, o konkretus jo dydis priklauso nuo darbo užmokesčio dydžio: kuo didesnis atlyginimas, tuo didesnis ir mokestis. Kitaip sakant, progresiniai mokesčiai jau egzistuoja, tik to nepastebi tas, kas nenori arba nemato pro ideologizuotus opozicinius akinius. Pailiustruosiu konkrečia jau dabar taikoma praktika. Pavyzdžiui, jei darbo užmokestis yra 500 litų, tai pajamų mokestis yra 69,30 lito, arba 13,86 nuošimčio (beveik 20 nuošimčių mažesnis). Jei atlyginimas 1000 litų, mokestis - 234,30 litų, arba 23,43 nuošimčių; jei 2000 litų, mokamas 564,30 litų pajamų mokestis, arba 28,22 nuošimčių; jei atlyginimas 5000 litų , pajamų mokestis jau 31 nuošimtis arba 1554,30 lito ir t.t. Prašom pasakyti, ponai kritikai, kaip toks mokestis vadinasi? Ar jis nėra progresinis, jei kylant atlyginimui didėja pajamų mokesčio dalis? Galbūt per maži tarifai gaunantiems didesnius atlyginimus? Gal, tačiau tai jau kita kalba. Jei taip, tai apie tai reikia ir kalbėti, o ne meluoti visuomenei, kad tokio mokesčio nėra ir socialdemokratai nevykdo savo programos. Nebent pro ideologizuotus opozicijos akinius to niekaip negali įžvelgti.
Socialdemokratai taip pat aiškiai suvokia, kad ekonomikos augimas, ir tai yra dėsningumas, pirmiausia padidina verslo lyderių, gerai apmokamų vadybininkų pajamas ir todėl pradinėje fazėje socialinė diferenciacija laikinai padidėja. Vienas iš būdų jai sumažinti ir yra progresyviniai tarifai, kuriuos A. Brazausko Vyriausybė įvedė ir kuriuos iš tiesų dar galima tobulinti, nepakenkiant ūkio augimui. Nes jei ekonomika neaugs, kaip tai buvo valdant konservatorių, krikdemų ir centristų, o vėliau “naujosios politikos” koalicijoms ir vyriausybėms, nebus ir ką perskirstyti su tais pačiais progresiniais mokesčiais.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.