Tuo metu, kai Lietuvos kultūros ministrė piešia šalies kultūrinę ideologiją pagal vieno gėrimo reklamą ir sako, kad “Įvaizdis - niekas. Troškulys - viskas” (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_141425), jos įkurta antrinė kompanija “Lietuvos institutas” tvirtina visiškai atvirkščiai. Tai dar kartą buvo patvirtinta Vilniaus rotušėje surengtame vakarėlyje.
Oficialus renginio-reginio pavadinimas skambėjo nuobodžiai - “Apdovanojimai už geriausius 2003 m. kultūros pristatymus užsienyje”. Bet juk patyrę vilkai žino, kad pavadinimas - kaip ir įvaizdis, o troškulys yra pabendrauti su pažįstamais, su kuo nors naujai susipažinti, pasisukioti tarp savų ir tų, kurie taps (tikėkimės) savais, pagaliau neoficialiai įsirašyti į tą magiškąjį ratą, žiedą ar kitokį ypatingą ir, pageidautina, slaptą priklausomybę ženklinantį būrelį.
Ėjau ir nesuklydau: ten buvo visi. Ne visi, bet - VISI. Ir tai - pagrindinė Karinos Firkavičiūtės UAB’o užduotis, kuri ir buvo išreikšta įvairiais signifikatais, koncepcijomis, minimaliais diskursų išplėtimais ir t.t. Vakarėlio režisierė Daiva Bilinskienė ir pati LT ženklo savininkė KF išsprendė daug problemų vienu kartu. Pirmiausia atsakė į klausimą, kas yra Lietuvos elitas. Į šį madingą šiandien klausimą buvo atsakyta iš esmės. Buvo atsakyta ir į kitą jo dalį - kas nėra elitas. Tai buvo aišku nuo pat įėjimo į Rotušę: Lietuvos prezidentas jam nepriklauso. Nes, sprendžiant iš pastarųjų metų hepeningų ir performansų, gausiai rengiamų miestų ir miestelių kultūros namuose, Paksas pagal savo koncepcijas neina ten, kur paprastai būna bet kokie su aviacija susiję ženklai. Tada jis eina per užpakalinį įėjimą. Rotušėje laiptai į antrą aukštą buvo paversti lėktuvo pakilimo taku, kartkartėmis vis pasigirsdavo lėktuvo ūžesys, ir aišku, kad apsidrausta tiksliai: kitaip į antrą aukštą gali patekti tik pro langą ir su kopėčiomis. Taigi elitas pašvarėjo.
Būriavimasis priemenėje nėra labai įdomus dalykas, todėl reikia elgtis kantriai, kaip ir dera aukštuomenei. T.y. troškulį gali patenkinti šampanu ar vynu; žvalgytis į prabangesnius kostiumus; linkčioti į kairę dešinę (kartais ir nepažįstamiems, bet gal jie tave žino); bandyti atpažinti personas iš minutinės pažinties (taip reikalauja protokolas) praeitame vakarėlyje; apsikeisti nuomone apie gėrimą (tikras elitas turi blykstelėti žiniomis apie girdėtas, bet nebūtinai ragautas vyno rūšis ir cigarų bei cigarilių kvapą bei skonį); apsikeisti bendros netolimos praeities įspūdžiais (“Na, kaip tada baigėte?” - “Nieko, tik Naujieji buvo sunkūs”. “O kodėl tada mus palikote? Juk tarėmės...” - “Ėjau, bet jūsų neradau, po to užkliuvau ten ir dar ten”...); bandyti prisiminti aną veidą (lengviau) ir su juo susijusį vardą (sunkiau). Įžangos laikas užmuštas.
Koncepcija, pagrįsta trispalve tautine dėlione, prasidėjo. Ji buvo rutuliojama toliau ir nuosekliai. Privalomasis įvairiuose “rautuose” madų šou čia įžvalgiai (kad nesmigtume veidu į popso tortą) buvo pervadintas performansu “LT Identity” pagal itin madingo Lino Rimšos “groovy-bumčikus” bei dar madingesnių dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės drabužius. Kartu tai buvo dar vienas elito gryninimo seansas. Modeliai ir manekenai kas vakarėlis paprastėja ir kilmingėja, nes visai nebemadinga kviesti gražias ilgakojes, - jas keičia žinomi intelekto ir vizualumo ženklai, taip postmoderniai keisdami visą pasaulį ir eidami į mases. Žodžiu, narodnikai. Taigi, bandysiu pavardyti, kad vėliau jau niekas nebeklaustų, kas yra ta Lietuva, jos ženklai ir jos elitas:
Vedėjai - Adamsų šeimynėlė Ramūnas Rudokas ir Rūta Lukoševičiūtė; modeliai - repistas Rolandas Rastauskas, amžinai liauna Jūratė Paulėkaitė, su ja konkuruojanti milijono verta Renata Mikailionytė, visiškai supaauglėjusi Janina Lapinskaitė (supratau Puipą jaunystėje), Afrikos lietuvis Gediminas Laurinavičius, Amžinoji Šypsena Laima Janušonytė, dvi liepaitės Babilaitės, “Panoramos” anfasas Rokas Petkevičius, turgaus vedėja Edita Mildažytė, antigoniškai linksma Birutė Marc, Erelio Akis Saulius Paukštys. Jei ką pamiršau - pretenduokite, liko dar kokios dvi vietos.
Mados kūrėjos sako, kad šį pavasario-rudens sezoną Lietuvoje (ir, tikėkimės, už jos ribų) karaliaus Afrikos spalvos, kurias mūsų genetiniame peizaže atrado Antanas Žmuidzinavičius: geltonai-raudonai-žalios kepurytės, šalikėliai, juostelės, rūtų šakelių augaliniai motyvai - ir visa tai šalia storapadžių, kedų, “lodkėm” vadinamų, ir treningų. Dar vienas postmodernios transgresijos ženklas (aukšta tampa žema, intelektualai lygu urlaganas, žodžiu - tik imkite mus ir vartokite). O kadangi visi tuose treninguose jautėsi kaip žuvys vandeny, natūralu, kad kostiumuotieji pasijuto nekaip ir bandė kišenėse ar ant stalų ieškoti LT identiteto žymių. Šis tas, ypač ant stalų, buvo surasta: sumuštiniai su skilanduku ir torčiukas su tomis pačiomis trimis želė spalvomis. Ornamentas su Gedimino stulpais man buvo skaniausias, prarijau kaip kanibalas ostiją. Uždariau tave, Tėvyne, savyje.
Kitų būtinų LT produktų - baltos mišrainės, cepelinų su balta balta grietine ir baltosios ant stalų nebuvo rasta. Vėlgi konceptualu: a) mes ne kokie kaimiečiai, b) balta spalva išnyko, kaip ir iš trispalvės.
Kas dar pažymi LT tapatybę? Lazerių šou (tų pačių, kuriais, sakė Rudokas, net Svarovskis savo kristalus šlifuoja), prastokas garsas (Rotušėje su mikrofonais kitaip nebūna) ir daug (auto)ironijos. Vakaro vedėja Rūta L. šmaikštavo, kad ji ne vertėja, o tik moteris (tarsi moterys iš koto neverčia), ir vis moderniai sakė “čoir” (t.y. angl. chorus). “Vilniaus garso” prizą ir gavo “Jaunos muzikos” “čoiras”, kuriam jį įteikė Sauliaus Paukščio antrininkas Kęstutis Masiulis. Tada į sceną išėjo Masiulio antrininkas Gintaras Sodeika ir padalijo visus kitus prizus (vienas teko ir Lietuvos instituto padaliniui Prancūzijoje). Bet visoje ceremonijoje labai nejaukiai jautėsi televizijos žvaigždės ir tai vėlgi buvo koncepcija: juk jų garsas - tik iki Lietuvos sienos. Kadangi protestas popsui nekenkia, o jį tik paįvairina, tad pabrėžtinai audialus savęs teigimas (Mildažytė versus garsinimo aparatūra) ženklino Lietuvos ir Europos santykį: provinciškojo nevisavertiškumo sublimacija.
Lazeriai dar labiau ir dar linksmiau pakoregavo Lietuvos įvaizdį ir Lietuvos institutas tuo pažymėjo savo ateities gamybinį aspektą: jei pagal linksmus lazerinius piešinius jis išleistų seriją lipdukų, jais apsiklijavę jau galėtume važiuoti į užsienius, ir visi mus žinotų. Iš: Šv. Onos bažnyčios (?a va Napoleon?), Arkikatedros, Gedimino bokšto, didžiulio akmens Europos centre (ir mes turime Stounhendžą), emblemos su ramunėle (myli nemyli) Frankfurto mugėje, besivartaliojančio lėktuvėlio (Kairys ar Darius su Girėnu?), Gedimino stulpų, Trijų kryžių (mūsų Golgota), Vyčio, verpstės ir mūsų žemėlapio. Kuris taip primena Afriką. Lietuvos institutas nudirbo didžiulį darbą ir koncepcija tapo išsami ir išsemta. Pats laikas užsiimti jos produkcija.
O kadangi vakare niekas neprisigėrė, nesusimušė, menininkai, būriuodamiesi pakampiais kaip kaimo šokiuose, klausėsi džiazo ir gan greitai skirstėsi namo, Kultūros ministrė liko teisi: įvaizdis sukurtas, troškulys liko.
