Na, pagaliau paaiškėjo: gali rašyti apie valdžią, apie kultūrą, apie Lietuvą, apie nusikaltimus - didesnės reakcijos nesulauksi, nes visi, ko gero, žino, kad tai yra neginčijama tiesa, kuri ir nekeičiama. O pakako paminėti “popsą” - ir mano pašto dėžutė gerokai praturtėjo. Įdomiausia, kad nesusilaukiau nė vieno prakeiksmo.
Todėl tenka vėl klausti - elektroninę žiniasklaidą skaito tik ta publika, kuri neskaito ir nežiūri tradicinės? Sociologiniai tyrimai ne tik būtų ne prošal, bet ir gerokai padėtų, bandant rašyti įsivaizduojamam skaitytojui (nors įtariu, kad ir aš, ir kiti mano kolegos “Omnyje” rašo taip, kaip jiems rūpi bei norisi, ir tai protingiausia). Be to, gal tada apie galimus skaitytojus savo požiūrį pakeistų ir spaudos magnatai, kurių daugelis turi savo aksiomą - “skaitytojas yra kvailys”. Ir remiantis šia aksioma tęsiasi loginė grandinė: vadinasi, reikia ne jam aiškinti ir jį šviesti, bet rašyti taip, kad jis suprastų. Vadinasi, rašyti kvailiui ir taikytis prie jo lygio. Vadinasi, prie jo turi taikytis ir kiti skaitytojai ir taip sukvailėti. O tokiam degradavimui yra tik viena riba - mokėjimas skaityti.
Ši loginė grandis nuvedė prie to, ką šiandien turime - kas pusmetį vis smunkantį dienraštinės spaudos prenumeratorių skaičių (na taip, pridėkime dar ir kainas) ir mažėjančius tiražus. Jau nekalbu apie pamąstymą, ką daryti su spauda, jos funkcijomis elektroninės žiniasklaidos amžiuje. Todėl siūlau Henrikui Vaitiekūnui žaidime “Kas laimės milijoną?” paprašyti sudėlioti žiniasklaidos priemones pagal įprastą (ne “breaking news”) operatyvumą: televizija, radijas, spauda, elektroninė žiniasklaida. Viskas pasirodys ne taip, kaip dabar išvardijau.
Bet grįžkime prie “popso”. Dėkoju visiems, atsiliepusiems į straipsnį “Ar “popsas” nesuės pats savęs?”( http://www.omni.lt/index.php?base/z_118180) (tiesa, originale žaidžiau britų grupės “Pop Will Eat Itself” pavadinimu, bet, matyt, tai nuskambėjo per sudėtingai) ir leisiu sau jų mintis pacituoti - dėl įrodymo, kad problema išties aktuali.
Algirdas Brazauskas (kuris? tas???) rašo: “Norėjau padėkoti už straipsnį "Ar "popsas" nesuės pats savęs?". Jau senokai kas viešai bekalbėjo apie tokią (paradoksalu) akivaizdžią ir tokią akis badančią tiesą. Čia išeina maždaug kaip pasakoje apie nuogą karalių. Jau pradėjau manyti, kad aš tik vienas manau, kad “popsas” yra blogiau už pornografiją. (Brazauskai, Brazauskai... - G.J.) Visiems kitiems jis berods patinka ir už jį, už “popsą”, apskritai nieko geresnio ant Lietuvėlės nebėra. Beje, ne, - yra, yra dar RUSIŠKAS “popsas”, kuris pas mus kotiruojamas jau kaip ypač gero skonio apraiška. Susidaro įspūdis, kad ir Rusija nieko, be “popso”, muzikos srityje nebeturi. Žmogui, nieko apie rusišką muziką nežinančiam, būtent toks įspūdis ir gali susidaryti. Susidarė situacija, kai mūsų televizijos ir radijo stotys išaugino kartą su šitokiu skoniu. Jie alpsta dėl "Boružėlių", "Debesėlių" ir panašių kūrinių (jei juos galima taip pavadinti). Pastebėjau tendenciją, kad kuo daina yra naivesnė, tuo ji labiau stumiama į viršūnes. Žodžiu, "Tegyvuoja naivusis menas!".
Belieka padėkoti už gerą pastabą - Algirdas B. išties teisus, minėdamas rusišką “popsą”. Net galima būtų nubrėžti įtakos maršrutus mūsų “popsui”: iš Vakarų per Rytus. O kas ten klesti, nelabai į tai gilinamasi. Nes reikia domėtis, o ne žiūrėti, ką rodo televizijos (o rodo tai, kas tinka kvailiui, nes tai - pelnas ir t.t. - žr. ankstesnes pastraipas apie lietuvišką spaudą). Be to, ir ten “dochodiat do ručki”: pavyzdžiui, Filipas Kirkorovas tarp daugelio savo kolegų jau tapo pašaipų objektu, imtas drąsiai tituluoti beskonybės ir kičo karaliumi. Žodžiu, rusiškas Cicinas. Antras dalykas yra pramogų verslas Rusijoje, lenkiantis lietuviškąjį keliais nuliais savo buhalterijoje. Ir šalia to - jo įvertinimas: “Tatu” “Eurovizijoje” negavo nieko - o rusai pranašavo pirmąją vietą. Vadinasi, rusų popmuzikos kritika (jei tokia yra), jau seniai pririšta prie “Tatu” pavadėlio, iš kurio ją gali išvaduoti tik vienos užsienio muzikos kritikės (nepamenu, iš kur) įvertinimas: tai tik mergaitės su marškinėliais ir skandalo prieskoniu. O “Eurovizijoje”, kad ir kaip ją keiktume už konjunktūrą ir politizavimą, vietiniai skandalai neveikia. Jų šou buvo įspūdingas vien apšvietimo technikos dėka, o choreografija lygi nuliui: mergytės vien vaikščioja ir kartais susikimba už rankučių. Bijau, kad tuoj mūsų scenoje atsiras “Dadu”. O dar greitai į Lietuvą atvyksta Nikolajus Baskovas...
Skaitome toliau.
“Gerai tu čia pavarei. Bet kas yra “Rokfeleriai” Lietuvos padangėj? Nebūtina juos žinoti, kad susigaudytum apie muziką. O šiaip straipsniukas neblogas, nepaisant to, kad pats Mikutavičius - tas pats “popsas”, nė kiek ne brangesnis... O Bendžiai daro "babkes" ir deda skersą ant straipsnių. Va, jei nuo to rastum vaistų, būtum genijus.Pagarbiai, L.K.”
Taip, nei “Rokfelerių”, nei kitos grupės tikrai nebūtina žinoti, gal jie tik sako tai, jog Lietuvoje (dar) egzistuoja alternatyva. O dėl Mikutavičiaus - sutinku, tačiau jo dainos jau išeina už įprastų rėmų: tiek tekstais, ritmu, rimais, tiek turiniu, pagaliau ir muzika, kurioje rastum daugiau fusion, roko nei gryno “popso”. Ir jį miniu vien dėl to, kad savo įvaizdžiu (gal - vaizdu) ir autoritetu jis tikrai yra vienas pajėgesnių pataisyti “popso” reikalus. Galėtų dar ir straipsniais, bet jau čia - etikos reikalas kūrėjui kištis į kitų kūrėjų darbus. O kitos kritikos tiesiog nėra. Kada skaitėte, kad X įrašytas albumas yra visiškas mėšlas? O kad Y š... sumalė? O štai kokį “U2” jau galima pakritikuoti... Antra vertus - gal ir teisingai žurnalistai daro, kad rašo apie kokį Stano, kažką nusipirkusį. Tai didesnis įvykis nei nauja daina. Tik kodėl vis pasirenkamas Stano, o ne kitas Stanislovas?
“Ačiū!!! Aš visiškai pritariu Jūsų nuomonei apie lietuvišką “popsą”. Nebesijausiu vieniša, klausydama kokios Gintarės ir knisdamasi po savo sovietinės vaikystės prisiminimus, kokios gi tuometinės grupės dainą ji taip nuoširdžiai mums čia dabar bando padainuoti geriau negu jos tikrieji atlikėjai, arba kaip tie berniukai sugeba nutaisyt tokius gailius balselius, na, tiesiog kaip mūsų katino Pūkio, kai jam susuka pilvą ir niekas jo neišmeta pro duris... Atsiprašau, tie berniukai man visi tokie panašūs, kad bijau “apsipazorinti”, paminėdama grupės vardą. Vis bandau prisiminti, kokią gi aš mėgau muziką, būdama 12-16 metų, bet tas buvo taip seniai... Tada irgi buvo visokių saldžių dainelių, bet kažkaip visos jos greit išlėkdavo iš mėgstamo sąrašo, kai tik išgirsdavom ką nors tikro. O dabar tiems vaikams, man rodos, tiek pučiama visa šita cukraus pudra, kad gerai muzikai prasiveržti į jų “užpudrintas” smegenėles, ko gero, nėra šansų. Atsiprašau už gal kiek suveltas mintis - čia gal vakarykštės labai turiningos dienos (gerai, kad be lietuviško “popso”) padariniai...Alina F.”
Na, tikiuosi, Alina jau pasveiko ir gerai, kad nemaišė kažko su “popsu”. Ak, jaunystė, kada viskas buvo gražu ir tikra... Dabartiniai 12-16-mečiai pasakytų tą patį, kad jiems taip pat daug kas tikra, bet šiuo atveju reikia padėkoti sovietinei sistemai: tada nebuvo reklamos ir smegenys nebuvo užknistos “neva gerais” kūriniais. “Popso”, koks buvo lietuviškos estrados pavidalu, neklausėme, nes jis buvo “suaugusiems”. Galiojo muzika Liuksemburgo, Lenkijos radijų, juostų ir plokštelių variantais, o kam pro sieną vežti blogus dalykus? Įdomu, kad tada galiojo tokios įspūdingos vertybių skalės, jog su šiandiena palyginti, tada besidomėjusieji muzika tikriausiai visi galėjo tapti kritikais. Ir antra vertus, ta skalė visiškai atitiko užsienio bendraamžių skalę: juk dabar kaip lygūs su lygiais galime kalbėtis su hipiu iš LA ar pankavusiu Londono brokeriu. Tačiau taip sakydamas negaliu nuvertinti tų šiandienos 15-mečių, kad jie nesiklauso užjūrių. Tikiu, kad klausosi, bet - kiek? Mes buvome savotiškai priversti - uždrausto vaisiaus sindromas, - o jie jau prievartaujami klausytis savų. “Pirk prekę lietuvišką!” Duok Dieve, kad taip gimtų patriotizmas, bet vargu ar su “popsu” jis turi ką bendra.
Dėkui visiems parašiusiems, pacituotiems ir ne. Kaip matote, Alina, jums nereikia jaustis vienai. “Mes - jėga!”
