Juo galėtų būti visas Europarlamentas. Tačiau ne jis aptiko korupcijos ir kyšininkavimo reiškinius (http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_154463) – patys apie juos rėkėme. Ir ne ji pasakė, kad „valstybėse kandidatėse yra daug trūkumų maisto produktų saugos, higienos ir veterinarinės kontrolės srityse“. Pats Prezidentas Paksas „Izvestijų“ korespondentui (http://www.omni.lt/index.php?base/z_154485) išsitarė –„Jeigu žmonės žinotų, kaip daroma dešra, jos nevalgytų“.
Pagrindinis Lietuvos priešas šiandien yra Ronaldas Quinlanas. Jei pavardės neįsiminėte – tai airis, neva žurnalistas, kuris ilgus metus puoselėtą mūsų įvaizdį ir realius pasiekimus sutaršė per vieną savo rašinėlį (http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_154466) . Dabar visa Airija (ar bent jau pusė jos milijono) žinos, kad alkana, liekna iš bado ir apskurusi Lietuva stovi eilėje prie trapo į pigų airišką lėktuvą, ir ji bus išgelbėta Dubline kaip keleiviai, per stebuklą nenuskendę po „Titaniko“ katastrofos.
Žinoma, situacijos galima būtų nedramatizuoti ir nusiraminti: pusės milijono egzempliorių tikri airiai neišpirks: Airija, kaip žinia, yra katalikiškas kraštas, o laikraštis – „Ireland on Sunday“ - pasirodo sekmadieniais. Bet patys žinome, kaip su ta katalikybe. Tačiau ir tada visi airiai turėtų po bažnyčios ar be jos savaitgalį praleisti pabe. Nes Airija be pabų – ne Airija.
Klausimas kitas: kaip tūlam Quinlanui susirodė, kad pas mus nėra automobilių (mano draugė susinervino, nes kiekvienąkart pavėluoja į pasimatymus vien per kamščius)? Kaip jis įsigudrino nematyti nutukusių žmonių? Kas prisipažino jam uždirbantis 280 Lt per mėnesį? Net elgeta neprarastų „honoro“. Ir t.t.
Bet gal reikia į tai pažiūrėti adekvačiai šiam rašytojui-fantastui? Tada suvoktume jo rašinio gimimo priežastis.
Suprantama, kad Airija tikram patriotui Quinlanui yra svajonių šalis. Kaip mums – Lietuva. Bet, jei patys pažiūrėtume į Airiją savo žvilgsniu, - ką mes apie ją žinome? Progresyvi šalis pagal ekonominius rodiklius, atsilikusi pagal aiškiai mums žinomą realybę. Ten lietuviai augina grybus vergiškomis sąlygomis (Lietuvoje vergovė panaikinta apie 1863 metus). Ten visi sėdi pabuose ir geria alų. Beveik visi vaikšto su sijonais ir be kelnių (nesvarbu, kad tarp jų daug škotų – airiai neturi už ką kelnių įpirkti). Per šv. Patriko dieną valgo dobilus. Turi keletą nobeliatų, bet visi jie depresyvūs. Nes gėrė. Nes depresavo. Jameso Joyce‘o Blūmas per gėrimą negalėjo kelias dienas grįžti namo, klaidžiojo po Dubliną kaip koks Ulisas. Joyce‘as pats negalėjo gyventi Airijoje, ir su žmona Nora gėrė Trieste, nes niekas nenorėjo spausdinti jo „Dubliniečių“ – tamsi liaudis juk buvo Dubline, blin. Joyce‘o sekretorius Beckettas – dar didesnės depresijos meistras. Tas net negėrė, tik laukė – gal Dievo, gal savo godų. Dar airiai turi moterį kunigę O‘Connor (vėlgi depresyvi, vos pamato Popiežiaus nuotrauką, tuoj ima ją plėšyti) ir vieną grupę (www.u2.com) bombonešio pavadinimu.
Tokioje aplinkoje gyvenant sunku išvengti depresijos. Juoba kad Airijoje šalta ir amžinai atklysta rūkas iš Londono. Sunku susilaikyti nuo alaus ir viskio. Klimatas nepavydėtinas, drėgmė smelkiasi į kaulus. Net laikraščio pavadinimas yra nelogiškas – „Ireland on Sunday“. Turėtų būti „... on Rainday“ ar „... Fogday“.
Bet airiai myli savo šalį ir niekur iš jos nevažiuoja (pasąmoninis nusivylimas viskuo, o visur kitur – geriau nebus). Beveik kaip mes.
Vienas iš jų ir yra Ronaldas Quinlanas. Galimas daiktas, viskas apie Lietuvą jam gimė dėl tos pačios depresijos ir patarlės „Gera ten, kur mūsų nėra“. Tuo metu jis buvo Lietuvoj. Antra,- įmanoma, kad jis perskaitė jam artimo dvasia Jonathano Frenzeno romaną „Pataisos“. Gal skaitė ir apie Hannibalą Lekterį, ir iš tos fiction susidarė realią nuomonę. Nobeliatai skaityti neišmokė.
Galbūt jis skaitė dar kokį nors Julių Janonį – antraip iš kur tokia leksika ir stilius – „Pastebėjau ir gražių pastatų bei laimingų žmonių, tačiau regėjau ir skurdą, ir nelaiminguosius“? Beveik „Kol nemačiau aš šito vaizdo...“
Pagaliau galėjo būti labiausiai įmanomas variantas: žurnalistas gavo užduotį nuvykti į Lietuvą, bet savaitgalį užgėrė ir nenuvyko. Todėl jam teko viską kurti. O minėti romanai ir airiška vaizduotė nepasiūlo nieko gražaus.
Galėjo būti dar kitaip: jis susipyko su mergina, ilgai aiškinosi, tada pavėlavo į lėktuvą ir užgėrė. Ir vėl teko kurti. Viskio prisodrinta sąmonė taip pat nieko gero nepasiūlys, tegul paklausia tėvynainio Shaw.
Galėjo būti dar kitaip: jis susipyko su mergina, užgėrė ir išskrido. Klausimas tik vienas – į kokią šalį? Sprendžiant pagal visą aprašymą (šalta, -20?C, maža automobilių, mažai uždirbama, minimos „Lados“ ar „Škodos“) – nusitrenkta į Aliaską, Kolos pusiasalį ar ant dreifuojančios ledo lyties aplink Špicbergeną. O po vizito pas baltas meškas (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) vaikinui reikėjo skubiai krapštytis ir kažką kurpti. O ką sukurpsi apie šalį, buvusią po Rusijos (t.y. baltos meškos) pėda? Juk ir mes ne ką būtume parašę apie Airiją, tik išlindusią iš po britiško karalienės bato kulno.
Tačiau mes nerašėme. Buvome tolerantiški ir politiškai korektiški. Tad ir šiandien tenka tokiais būti ir užjausti vaikinuką, kuriam labai nepasisekė. Nepasisekė, nes jis nebuvo Lietuvoje. Jei buvo – nepasisekė, nes nieko nepamatė. Pagaliau – nepasisekė, nes nemoka rašyti. Visai tikėtina, kad jį po to atleis iš darbo. Manau, mūsų diplomatai jam galėtų pasiūlyti net prieglobstį nuo kapitalistinės vergijos. Kur nors Dzūkijoje, tegul grybus parenka užuot virtualiai grybavęs. Ir po to pardavinėja juos airiams.
