Jeigu Lietuvos įstatymai įpareigotų ar bent jau skatintų teismus komentuoti priimamus sprendimus žmonėms suprantama kalba, abejonių nuosprendžiais mažėtų, o teisminė valdžia taptų atviresnė visuomenei. Taip Eltai tvirtino teisingumo ministras Gintautas Bužinskas.
"Ko Lietuvoje trūksta - tai teismo priimtų nuosprendžių komentavimo. Yra valstybių, kaip Vokietija, kur teismų sprendimai kaskart komentuojami. Visuomenei suprantama, o ne sausa teisine kalba paaiškinama, kodėl priimtas būtent toks sprendimas. Deja, mes savo galimybių neišnaudojame", - teigė ministras.
G. Bužinsko nuomone, teisminės valdžios nepriklausomumas kartais virsta teismų uždarumu. Jo teigimu, teismai turėtų tapti atviresni visuomenei. Tuo tikslu į advokatų, notarų, teisėjų garbės teismus esą būtų galima įtraukti visuomenės atstovus - ne teisininkus.
"Lietuvoje užtikrinant teisminės valdžios nepriklausomumą, manau, norai buvo geri, siekiai - kilnūs, tačiau, matyt, tam nebuvo deramai pasirengta. Kartais susidaro įspūdis, kad, siekiant nepriklausomumo, pereinama prie uždarumo. Taip neturėtų būti: demokratinėje valstybėje negalima su tuo taikstytis", - pažymėjo ministras.
Anot jo, atotrūkis tarp žemesnės ir aukštesnės grandies teismų teisėjų atlyginimų šiuo metu - per didelis, o didesnius atlygimus gaunantys teisėjai neskuba šios padėties taisyti.
"Problema yra ta, kad žemiausios grandies teisėjų atlyginimų dydis labai skiriasi nuo aukščiausios grandies teisėjų pajamų dydžio. Skirtumas - per didelis ir taip neturėtų būti. O atsitikti taip galėjo todėl, kad trūko atitinkamo teisės akto. Savo ruožtu tokiam teisės aktui atsirasti reikėjo iniciatyvos "iš viršaus" - kaip tik iš ten, kur atlyginimai daug didesni", - sakė G. Bužinskas.
Kokios, jūsų akimis, didžiausios problemos teisingumo srityje? Kokias tris bėdas pirmiausia įvardytumėte?
Pradėčiau nuo to, į ką atkreipė dėmesį prezidentas. Manau, dar neišsemtos galimybės reformuoti, tobulinti, viešinti teismų darbą. Kita problema - tai, kad Lietuvoje dar nesutvarkyti nekilnojamojo turto registravimo reikalai. Žvelgiant Europos Sąjungos (ES) akimis, tai atrodo gana neįprasta. Galiausiai įvardyčiau korupciją valstybės tarnyboje, teismuose.
Kaip Teisingumo ministerija prisideda prie kovos su korupcija?
Prisidedame prie jos aktyviai dalyvaudami ekspertų grupių veikloje, bendradarbiaudami su Specialiųjų tyrimų tarnyba. Turime šioje srityje dirbančių specialistų, kurie dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, dalijasi informacija ir patirtimi.
Korupcijos skandalai pastaruoju metu netyla, o galimos korupcijos atvejai dažnai lieka neįrodyti. Kaip vertinate kovos su korupcija sėkmę? Kokį pažymį rašytumėte?
Negaliu vertinti - mat kova dar nėra baigta, o vertinti galima tada, kai daromi apibendrinimai. Nemanau, kad jau laikas daryti apibendrinimus. Be to, vertinti būtų neetiška kolegų atžvilgiu. Pripažįstu, kad problemų šioje srityje yra, ne visos kovos su korupcija galimybės išnaudojamos.
Kaip reaguosite į prezidento kritiką teismų atžvilgiu?
Kiek leidžia galimybės ir teisės aktai - teisingumo ministras yra tik vienas iš 24 Teismų tarybos narių, - privalau kelti klausimus, kuriuos pagrįstai iškėlė prezidentas. Nes koalicijos programoje įrašyta nuostata - didinti viešumą teisėtvarkos procese.
Prezidento išreikštai nuomonei visiškai pritariu. Į jo minėtoms problemoms nagrinėti sudarytą darbo grupę delegavome gerus specialistus. Tikiu, kad šios darbo grupės kompetencija - tinkama, laikas jos veiklai - geras. Ketinu aktyviai domėtis, kaip jai sekasi dirbti, ir teiksiu visokeriopą pagalbą.
Ar teismų ir teisėjų nepriklausomumas kartais netampa priedanga, leidžiančia nepaisyti kitų valdžios šakų ir visuomenės balso? Apžvalgininkai kalba apie teisminės valdžios piramidę, kurios viršuje - "nepajudinamas" Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Pirmiausia, manau, neturėtume abejoti konstituciniu valdžių atskyrimo principu. Kaip teisininkas ir ilgametis akademinės bendruomenės narys, šį principą pripažįstu besąlygiškai. Kita vertus, galime diskutuoti dėl to, kaip tas principas įgyvendinamas. Labai vertinu ES senbuvių patirtį - ten teisminės valdžios nepriklausomumas įgyvendinamas šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Beje, teisingumo ministerijos kaip vykdomosios valdžios dalis ten turi daug daugiau galių.
Lietuvoje užtikrinant teisminės valdžios nepriklausomumą, manau, norai buvo geri, siekiai - kilnūs, tačiau, matyt, tam nebuvo deramai pasirengta. Kartais susidaro įspūdis, kad, siekiant nepriklausomumo, pereinama prie uždarumo. Taip neturėtų būti: demokratinėje valstybėje negalima su tuo taikstytis. Sieksiu, kad prezidento iniciatyva sukurta darbo grupė šį klausimą įtrauktų į savo darbotvarkę.
Dažnai sakoma, kad teisminei valdžiai, teisininkų veiklai trūksta vidaus kontrolės. Nuo sovietmečio yra prigijusi "teisėjų klano" sąvoka. Ar įžvelgiate čia problemą ir ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad vidaus kontrolė būtų veiksmingesnė?
To "klano" požymių tikrai matau. Teisininkų ir medikų specialybėms būdinga tai, kad vaikai dažniausiai renkasi tėvų profesiją. Tačiau taip nutinka ir kitose srityse - jauno žmogaus stereotipai formuojasi šeimoje, bendraujant su tėvų aplinka.
Svarbu sukurti garantijas, kad iš provincijos studijuoti atvykstantiems jaunuoliams, neturintiems padėti jiems galinčių tėvų, būtų užtikrintos lygios galimybės renkantis studijų kryptį. Nenorėčiau vartoti žodžio "klanas", bet esu įsitikinęs, kad su protekcionizmu reikia kovoti. Svarbiausias kriterijus turi būti kompetencija, o ne senelių ir tėvų įtaka.
Vis dėlto nereikėtų mestis į kitą kraštutinumą ir iš anksto blogai galvoti apie gerai besimokančius teisininkų vaikus. Teisės fakultete mokėsi mano brolis, dabar studijuoja sūnus. Manau, įmanoma išlikti objektyviems, diskretiškiems ir neproteguoti savo atžalų.
Jei kalbėsime apie sistemos savivaldą, tai noriu priminti, jog advokatai, notarai, teisėjai turi savo garbės teismus. Nors, manau, pribrendo poreikis, kad ne vien "klano" žmonės, kaip sakėte, dalyvautų garbės teismų veikloje. Galima būtų, nepažeidžiant nepriklausomumo ir savivaldos principų, įtraukti kitų profesijų bei visuomeninių organizacijų atstovus. Šis siekis įrašytas daugelio partijų programose, į jį palankiai žiūri dabartinė koalicinė Vyriausybė.
Politinės valdžios kontrolę vykdo opozicija. Ar teisminės valdžios sistemoje, kur politinės opozicijos atitikmens nėra, apskritai įmanoma pakankamai veiksminga vidaus kontrolė?
Iš dalies su jumis sutinku, nors, žinoma, perkelti politinės valdžios santykius į teisę ir teisinius santykius nelabai įmanoma. Taip, teisminės valdžios sistemoje, kaip minėjote, nėra politinės opozicijos atitikmens.Teisminei valdžiai itin svarbu, kad teisėjas būtų nepriklausomas ir paklustų tik įstatymui. Kišimasis į jo darbą turi būti labai apribotas.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai kalbama apie įtakos teisėjams mažinimą, kažkodėl dažniausiai turima galvoje kitų valdžios šakų įtaką, pavyzdžiui - Seimo. Pamirštama, kad ir aukštesnės pakopos teismų įtaka, per didelė jų globa yra arti teisėjų nepriklausomybės pažeidimo ribos.
O didesnė vidaus kontrolė teisminės valdžios sistemoje atsirastų tada, kai sistema taptų atviresnė visuomenei, kai įsileistų visuomenės atstovus, kurie galėtų vertinti ir daryti išvadas.
Seniai kalbama apie išpūstus teisėjų atlyginimus, bet niekas nesikeičia. Valstybės kontrolė nustatė, kad teisėjų atlyginimai, pasirodo, net nėra deramai įteisinti. Kaip paaiškintumėte šį reiškinį?
Vertinu jį neigiamai. Juk netrūko laiko įvesti tvarką teisingumą užtikrinančioje srityje. Manau, padėtį reikia skubiai taisyti, pirmiausia - parengti atitinkamą teisės aktą, kuris reglamentuotų visos sistemos darbą.
Kita vertus, atlyginimų dydis - santykinis dalykas. Apylinkių teisėjų atlyginimai nėra labai dideli. Jei nebus pakankamai svarių motyvų - tarp jų ir finansinių - teisininkams dirbti teisėjais ir būti nepriklausomiems, tai gerus teisininkus prisivilios privatus sektorius.
Problema yra ta, kad žemiausios grandies teisėjų atlyginimų dydis labai skiriasi nuo aukščiausios grandies teisėjų pajamų dydžio. Skirtumas - per didelis ir taip netūrėtų būti. O atsitikti taip galėjo todėl, kad trūko atitinkamo teisės akto. Savo ruožtu tokiam teisės aktui atsirasti reikėjo iniciatyvos "iš viršaus" - kaip tik iš ten, kur atlyginimai daug didesni.
Tai ar bus artimiausiu metu ši problema išspręsta?
Ji turi būti išspręsta. Teisminė valdžia turi rodyti iniciatyvą ir aiškiai informuoti visuomenę apie savo ketinimus. Girdėjau patikinimą, kad ta kryptimi bus veikiama aktyviau, visuomenei bus pristatomi atlikti darbai. Juk apie teismų darbą labai dažnai sprendžiama iš žiniasklaidos pranešimų, o žiniasklaida ieško blogybių ir informuoja būtent apie jas. Todėl susidaro įspūdis, kad teismuose klesti vien negerovės.
Praėjusiais metais Vilniaus apygardos teismas savo nutarimu panaikino Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos sprendimą, patvirtinusį, kad Kazimira Prunskienė bendradarbiavo su KGB. Taip žemesnės instancijos teismas paneigė aukštesnės grandies teismo sprendimą. Kaip paaiškintumėte šią koliziją?
Kiekvienas teismas yra autonomiškas, teisėjai - nepriklausomi, paklūstantys tik įstatymui. Tokia schema, kai vieno teismo verdiktą kitas teismas pakeičia, yra natūralus dalykas. Šiuo atveju teisėjo našta buvo sunki, nes problema turi politinį atspalvį. Teisėjui labai sunku išlikti objektyviam ir nepriklausomam, nes kai tokias temas eskaluoja žiniasklaida, teisėjui iš anksto peršama nuomonė.
Noriu atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: jeigu iš tikro bendradarbiavimo su KGB faktas būtų tikėtinas, keistai atrodytų tai, kad neatsirado nė vieno apskųsto asmens, kuris to skundo pagrindų būtų buvęs nuteistas, ko nors netekęs. Kitose panašiose bylose atsirasdavo nukentėjusių žmonių, kurie buvo nekaltai nuteisti ir represuoti. Šiuo atveju tokių dalykų nebuvo.
Ko Lietuvoje trūksta - tai teismo priimtų nuosprendžių komentavimo. Yra valstybių, tokių kaip Vokietija, kur teismų sprendimai kaskart komentuojami. Visuomenei suprantama, o ne sausa teisine kalba paaiškinama, kodėl priimtas būtent toks sprendimas. Jeigu mūsų įstatymai įpareigotų ar bent jau skatintų tą daryti, gal tada nereikėtų kelti ir tokių klausimų, kaip jūsų paklaustas. Deja, mes savo galimybių neišnaudojame.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius
