Palyginus dabar rengiamus kino festivalius su didžiosiomis kino šventėmis, vykusiomis prieš kokį penketą metų, neabejotinai pakito vienas bruožas: nuspėjamumas.
Anksčiau galėjai tikėtis, kas kokį reikšmingą filmą pristatys, kuri šalis pajėgi ir “kinematografiškiausia” tais metais, o kuriai dar teks palaukti, kol vieno ar kito festivalio žiuri pripras prie naujo geografinio pavadinimo ar režisieriaus vardo, - pastaraisiais metais viso to neliko.
Geras filmas gali “iššokti” iš bet kurio pasaulio pakraščio. Tai susiję ir su kartų kaita kinematografe, ir su finansais ar naujomis šalimis su didesniu finansiniu potencialu.
Naujausi filmai iš Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Lenkijos, Danijos, Ispanijos ar Vokietijos jau spėjo pasižymėti prestižiniuose Kanų, Berlyno, San Sebastjano, Roterdamo ir Lokarno tarptautiniuose kino festivaliuose. Skamba neįprastai, bet daugumą jų sukūrė kino debiutantai. Malonu, kad tuo galės įsitikinti ir Vilniaus kino teatrų “Lietuva” bei “Skalvija” žiūrovai gegužės mėnesio pirmosiomis dienomis festivalyje “Kino pavasaris”.
2004 m. sausio pabaigoje vykusiame Roterdamo kino festivalyje jausminga, erotizuota drama "Kelyje" (“Unterwegs”) pelno pagrindinį “Auksinio tigro” apdovanojimą už geriausią filmą. Vokiečių režisieriaus Jano Krugerio niekas iki tol nežinojo. Dabar, išvydę keistai paprastą psichologinį kelio filmą, kino specialistai jau ima jį lyginti su “iškreiptų santykių” kino meistrais Michaeliu Haneke ir Romanu Polanskiu.
Bosnija - dar viena palyginti nauja kino šalis, nors buvusi Jugoslavija visada turėjo stiprų kinematografinį potencialą. Du karus iškentėjusios šalies kinas tarptautiniuose festivaliuose pelno prizus už skaudžią autoironiją. Režisieriaus ir scenaristo Pjero Žalicos filmas “Sprogimas” (“Gori Vatra”) - ne išimtis, neabejotinai mums priminsianti Emiro Kusturicos juostas.
Filmo veiksmas rutuliojasi mažame Bosnijos ir Serbijos pasienio miestelyje, kurį pažada aplankyti JAV prezidentas Billas Clintonas. Vos per savaitę miestelėnams teks pažaboti valdininkų korupciją, klestinčią prostituciją ir nelegalią prekybą ginklais. Tragikomedija buvo pristatyta Europos kino meno akademijos apvanojimui ryškiausio 2003 metų atradimo kategorijoje, o 2003 m. Lokarno kino festivalyje laimėjo “Sidabrinį leopardą” (antroji vieta) ir dar kelis papildomus prizus.
Bet svarbiausia - juosta, pretendavusi į “Oskarą” geriausio užsienio filmo kategorijoje, pasidarė įdomi ir saviškiams - ji tapo geriausiu 2003 m. Bosnijos kino kūriniu ir neginčijamu publikos favoritu. Ir atsivėrė durys į Roterdamo, Toronto, Stambulo, Čikagos, Marakešo, Hamburgo, Zagrebo, Vankuverio ir kitus kino festivalius.
“Auksine kamera” už geriausią debiutą 2003 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas danų režisierius Christofferis Boe sukūrė stilingą, intriguojančią ir jautrią romantinę dramą “Rekonstrukcija” (“Reconstruction”). Nepaisant komplikuoto siužeto, originaliais vizualiais sprendimais stebinančioje, Kopenhagoje nufilmuotoje juostoje žiūrovams teks pakeliauti ne tik po realų, bet ir po įsivaizduojamą pasaulį. Režisierius sumaniai kaitalioja abiejų plotmių vaizdus, rodo tas pačias scenas vis kitu žvilgsniu. Nenuostabu, kad kai kurie kino kritikai jau dabar Christofferį Boe lygina su Larsu von Trieru, Ingmaru Bergmanu ir Davidu Lynchu. O 2003 m. San Sebastjano kino festivalyje Boe buvo pripažintas geriausiu Europos režisieriumi debiutantu ir atsiėmė tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI premiją.
2002 m. rugsėjo mėn. vaizdingame Baskų krašte vykusiame kino forume kino kritikai ir žiuri komisijos nariai savo simpatijas vieningai atidavė dokumentinio stiliaus kriminalinei dramai “Žagsulys” (“Hukkle”), kurią sukūręs vengras Gyorgy Palfi nusipelnė festivalio “Geriausio naujo režisieriaus” prizo. Per nepilnus dvejus metus šis filmas jau apkeliavo daugiau nei 80 tarptautinių kino festivalių. Unikaliame kūrinyje nėra jokio teksto, bet režisierius sumaniai panaudoja pačius įvairiausius garsus ir triukšmus, kuriems ritmą užduoda prie kelio sėdinčio senuko žagsėjimas. Iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje visai nesusijusios scenos vėliau susilieja į pritrenkiančią visumą, todėl kino apžvalgininkai lyg susitarę paslapčių kupiną filmą rekomenduoja žiūrėti ne vieną kartą.
Lenkijos kinematografo motiną maitintoją - Lodzės kino mokyklą baigusios režisierės Anna Jadowska ir Ewa Stankiewicz savo pirmąją juostą “Paliesk mane” (“Dotknij Mnie”) sukūrė būtent šio miesto gatvėse, kuriose rutuliojasi paprastų žmonių istorijos. Tai filmas apie gyvenimo realybę, meilės trūkumą, beprotišką vienatvę ir desperatiškus bandymus susirasti mylimą žmogų. Nepriklausomo lenkų kino festivalio “Slamdance” pagrindinį prizą laimėjusi drama buvo atrinkta į 2004 m. Berlyno kino festivalio programą “Jaunojo kino forumas”, kur sulaukė žiūrovų ir kritikų entuziastingo dėmesio.
O ispanų režisieriaus Jaime Rosaleso sukrečianti ir provokuojanti juosta “Dienos valandos” (“Las horas del dia”) sėkmingai startavo 2003 m. Kanų festivalio programoje “Dvi režisierių savaitės”, kurią kruopščiai peržiūrėję kino kritikai nusprendė jai įteikti FIPRESCI apdovanojimą. Būtų sudėtinga šį neįprastą filmą įsprausti į vieno žanro ribas - jame nėra kažko naujo ir ypatingo, kad šis kūrinys būtų vadinamas neįprastu. Tačiau jis iš tiesų išsiskiria, nes nagrinėja tokias temas, kurias dažniausiai apeina kiti režisieriai. Tai istorija ne vien tik apie Barselonos priemiestyje gyvenantį žudiką maniaką, kuris susitepa savo rankas krauju tiesiog iš neturėjimo ką veikti.
Jauni bei gabūs nerimsta ir šiandien “tėtušių kinas” vėl atsiduria bėglio vietoje: jiems daugelis ima alsuoti į nugarą.
Šiuos filmus turėsime progos pamatyti tarptautiniame kino festivalyje “Kino pavasaris”, kuris vyks “Lietuvos” ir “Skalvijos” kino teatruose balandžio 30 d. - gegužės 9 d.
“Kino pavasario” inf.
www.kinopavasaris.lt
