Naujienų tarnyba BBC apžvelgia neramią euro istoriją per pirmuosius penkerius gyvavimo metus. Eurą bendrąja valiuta yra pasirinkusios 12 Europos pinigų sąjungos šalių - Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija, Portugalija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Airija, Austrija, Suomija ir Graikija.
1999 metų sausį euras buvo elektroniniu pavidalu įvestas bankams bei akcijų ir valiutų mainų rinkoms. Tuo pat metu buvo nustatyti fiksuoti euro ir nacionalinių valiutų, tokių kaip Vokietijos markė ar Prancūzijos frankas, keitimo kursai.
Iškart po įvedimo euro kursas ėmė smukti. Bendroji valiuta nepajėgė konkuruoti su JAV doleriu, kurio patrauklumą didino augantis Jungtinių Valstijų ūkis ir akcijų rinka. Rinkoms nerimą kėlė ir nežinia dėl Europos centrinio banko (ECB), kuris ėmė nustatinėti euro zonos palūkanų normas, vaidmens bei neiškus ECB požiūris į bendrosios valiutos nuosmukį.
2000 metų rugsėjį ECB pagaliau kreipėsi pagalbos į nacionalinius centrinius bankus, prašydamas padėti padidinti euro vertę, kuri pasiekė rekordiškai žemą 0,84 JAV dolerio už eurą lygį.
Intervencija vyko tuo metu, kai Prahoje į tarptautinį susitikimą rinkosi pasaulio centrinių bankų atstovai. Reikalui pakenkė ESB vadovo Wimo Duisenbergo (Vimo Duisenbergo) pareiškimas, jog jis nesitikįs, kad intervencija bus vykdoma dar kartą. Vis dėlto 2000 metais euras sugebėjo įveikti žemiausią lygį JAV dolerio atžvilgiu.
2001-ųjų sausį JAV prezidento George’o W Busho (Džordžo V. Bušo) administracijai, kuri tuomet buvo ką tik pradėjusį kadenciją, teko spręsti ekonominės recesijos problemą. Tad nors oficialiai ir buvo kartojami įprasti teiginiai apie palankumą "stipriam doleriui", JAV iždo sekretorius Paulas O'Neillas (Polas O'Nilas) leido aiškiai suprasti, kad administracija leis pačiai rinkai lemti dolerio kurso pokyčių kryptį.
JAV Federalinis atsargų bankas net trylika kartų sumažino palūkanų normas. Kadangi kitose šalyse jos liko aukštesnės, investuotojai nebebuvo linkę lėšas nukreipti į Jungtines Valstijas. Todėl euro kursas JAV dolerio požiūriu stabilizavosi, o vėliau ėmė kilti.
2002 metų sausį buvo sklandžiai įvesti grynieji eurai, tapę 300 mln. euro zonos gyventojų pinigais. Tepraėjus kelioms savaitėms, naujuosius banknotus ir monetas naudojo beveik visi euro zonos šalių gyventojai.
Tuo tarpu tarptautinėse rinkose didėjo susirūpinimas JAV biudžeto ir prekybos deficitu. Prekiautojai baiminosi, kad šio deficito nebefinansuos užsienio investuotojai, todėl JAV dolerio kursas ėmė smukti.
2002-ųjų gruodį ECB atsisakė sumažinti palūkanų normas, nors vis daugėjo požymių, kad euro zoną apėmė recesija. Tiesa, vėliau bankas dar tą patį mėnesį nusprendė palūkanų normas apkarpyti 0,5 proc. Įprastinėmis sąlygomis šis sprendimas būtų susilpninęs euro pozicijas tarptautinėse rinkose, tačiau tuo metu priešingą poveikį lėmė viltys, kad palūkanų normų mažinimas paskatins Europos ekonominį atsigavimą.
JAV dolerio silpnumą išryškino tai, kad jo kursas tik trumpam padidėjo, kai, Japonijos atstovų prašymu, pasaulio centriniai bankai intervencinėmis priemonėmis ėmė stabdyti pernelyg spartų jenos brangimą.
Beveik visus praėjusius metus JAV dolerio atžvilgiu brangęs euras 2003-iuosius užbaigė rekordiškai aukštu kursu. Aukštas bendrosios valiutos kursas nėra naudingas silpnai euro zonos ekonomikai, nes pabrangina eksportą.
Dolerį susilpnino augantis JAV prekybos deficitas. Be to, rinkose įsigalėjo nuostata, kad Jungtinės Valstijos dolerio nestiprins intervencinėmis priemonėmis.
Pastaruosius penkerius metus smarkiai svyravęs JAV dolerio ir euro kursas paskatino kai kuriuos ekonomistus ir vėl prabilti apie valdomų keitimo kursų režimą.
ELTA
