Ką gali pamatyti lietuviškame internete teatralas - turiu omenyje ne teatro profesionalą, o žmogų, savo noru ir su malonumu retkarčiais - bent 2-3 kartus per metus - nueinantį į teatrą? O ko turėtų tikėtis neteatralas, netyčia patekęs į lietuviško teatro internetinę buveinę?
Būdamas tarp šių dviejų polių nusprendžiau objektyviai apžiūrėti visų Lietuvos teatrų interneto svetaines, jas subjektyviai įvertinti ir dar pamoralizuoti.
Lietuvoje yra 23 teatrai. Tiek jų skelbiama Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro tinklapio “Lietuvos teatrų sąrašas” rubrikoje. O jei Informacijos centras (jų puikiai tvarkomas tinklapis - www.theatre.lt) šitaip teigia, vadinasi, tiek teatrų ir yra.
Beveik visi (išskyrus Klaipėdos universiteto) tikri teatrai turi savo tinklapius. Štai toks internetizacijos lygmuo yra deklaruojamos žinių visuomenės siekiamybė ir svajonė: lietuviškame teatre - 99 proc. interneto!
Kodėl, pagalvojau, teatrai noriai užima savo vietas virtualioje erdvėje? Na, internetas - ir šiaip patogi naujienų sklaidos priemonė, teatrinėms organizacijoms ypač paranki. Teatre kasdien vyksta maži, bet labai svarbūs dalykai - serga aktoriai, dingsta apšvietėjai ir garso specialistai, netikėtai nuomojamos salės - visa tai koreguoja informacijos pateikimą apie svarbiausią teatro produktą - spektaklių rodymą. Pakeisti laikraščio reklamos maketą, iš naujo įkalbėti tekstą radijui ar televizijai - klaikiai sudėtinga, brangu ir neoperatyvu. O tinkamai suprogramuotą tinklapį greitai paredaguoti galima per kelias sekundes. Matyt, teatrų administratoriai tai žino ir negaili savo virtualioms buveinėms nei lėšų, nei darbo. Ir teisingai daro. Jeigu aš (o save įvardiju kaip visiškai standartinį pilietį, taigi mano “aš” yra gana didelė socialinė grupė) užsimanyčiau eiti į teatrą, pirmiausia tikrinčiau internetą. Na, gal ir pažiūrėčiau į laikraštį, bet vėliau informaciją pasitikrinčiau teatro svetainėje.
Ką ten norėčiau pamatyti? Kadangi interneto informacija naudojuosi dažnai, nuliūsčiau, jei teatrų tinklapiuose pamatyčiau nedovanotinas ir senoviškas struktūrines klaidas: sudėtingą adresą, kvailai didelį teatro ženklą, vyr. režisieriaus portretą ar animuotą užsklandą pirmame žingsnyje, iškilmingą siūlymą pasirinkti kalbas, tekstūrinį foną, milžiniškas nuotraukas, tamsų foną, dekoratyvią navigaciją (kai mygeliai yra egzotiškiausių formų ir išdėstyti keisčiausiomis kreivėmis) be turinio - tokią pamatęs sužinai, kad kažkur giliau galėsi paskaityti “Apie mus”, “Teatro istoriją” ir sužinoti repertuarą bei kitas naujienas.
Ir būčiau labai patenkintas, jei surinkęs paprastą adresą naršyklės lange pamatyčiau baltą foną su juodomis raidėmis, kurios man iš karto praneštų, koks spektaklis bus rodomas šiandien arba artimiausiu metu, kitame tekstiniame blokelyje - teatro naujienų santraukas, o gerai matomoje rubrikų juostoje - sąrašą daiktų ir paslaugų, kuriuos galiu pamatyti (jei norėsiu) šiame tinklapyje. Nieko patogesnio dar neatrasta - tekstą nuo Egipto laikų geriausia skaityti šviesiame fone; skaitymo ar matymo tikslą reikia rasti lengvai; tinklapis turi atsidaryti greitai; skaityti sunku, jei šalia akių kas nors juda; fasadinis ir netikslingas dizainas internete (kaip ir visur) trukdo. Darant tinklapį verta atsiminti išlaidų proporciją - 30 proc. struktūrai sugalvoti, 10 proc. - dizainui, o likusieji - programavimui. Dailinti reikia bukletus, skrajutes, plakatus, programėles ir bilietus - bet ne darbo įrankius. O interneto svetainė yra įrankis.
Štai tokia teatrinio tinklapio forma būtų puiki. O rasti joje norėčiau kelis dalykus, kuriuos vardiju pagal operatyvų svarbumą: tikslų repertuarą, teatro naujienas ir gandus, bilietų kainas, galimybę nusipirkti arba rezervuoti bilietą, salės planą, spektaklio aplinką - kokios papildomos pramogos, ką duos veltui, spektaklio trukmę, pertraukų skaičių, ar yra bufetas, kokios ten kainos, ar bus pardavinėjami spektaklio muzikos kompaktinės plokštelės. Vėliau ieškočiau spektaklių recenzijų, žiūrovų nuomonių forume, aktorių ir režisierių biografijų, spektaklių nuotraukų, spektaklio vaizdo įrašų ir spektaklio muzikos, teatro istorijos, teatro administracijos sąrašo.
Būtų smagu perskaityti šmaikščiai sukurtas korporatyvias naujienas - lyg pseudopranešimus spaudai: kas ką padarė, pasakė. Susidomėčiau tyrimu, kokią muziką mėgsta to teatro aktoriai, ką geria režisieriai, kas kokius turi mobiliuosius telefonus. Panašu į cenzūruotus gandus ir paskalas. Nekenktų nuolatinės autorinės rubrikos - A. V. anekdotas, J. V. savaitės pamokymas, A. N. “on-line” dienoraštis. Visa tai vardiju, nes noriu paminėti dar vieną proporciją - tinklapio administravimo intensyvumas yra tiesiogiai proporcingas jo populiarumui. Tai irgi kainuoja. Reikia žmogaus - ir talentingo (nepigaus), kuris mokėtų tinklapį administruoti (jeigu jis padoriai suprogramuotas, administravimo mokslas trunka valandą) ir mokėtų nuolat kurti tinklapio turinį. Geriausia, kad kas nors smagaus - ne vien repertuaras - atsirastų kasdien.
Toks būtų idealus teatro (ir bet kurios kitos kūrybiškesnės įstaigos) tinklapis. O realybė yra kita. Įdėmiai peržiūrėjau visus teatrų tinklapius. Susirašiau pastabas. Kelias, kaip man atrodo, juokingas mintis. Gerokai daugiau piktų. Net parašiau keturias (abėcėlės tvarka - iki Kauno mažojo teatro) išsamias kiekvieno tinklapio recenzijas. Ypač daug apie Anželikos Cholinos šokio teatrą - jis sąraše pirmasis. Nuo Kauno mažojo teatro supratau, kad daug palyginimų ir metaforų nesugebėsiu rasti - nebent, slenkant sąrašu žemyn, vis labiau piktėti. Suskaičiavau, kad žodį “repertuaras” apžvalgos kontekste galėsiu derinti tik su 7 kitais žodžiais - “šviežias”, “aktualus”, “nepasenęs”, “galiojantis”, “negaliojantis”, “senas” ir “neaktualus”. Ir ką pranešiu? Tik tai, kad visuose teatruose, išskyrus Lietuvos rusų dramos teatrą (www.lrdt.h1.ru), Senamiesčio teatrą (www.scena.lt/senamiescio), Užupio teatrą (www.scena.lt/uzupio) ir VDU retorių teatrą (www.vdu.lt/retoriai), kurio tinklapyje nėra nieko, repertuaras tvarkomas kokybiškai. Ir kas tai per terminas - “kokybiškas”? Arba yra repertuaras, arba ne. Nors galimos ir variacijos. Repertuarų pateikimo kokybę darbštus tinklapio administratorius gali gerokai pakelti, prie skelbiamo spektaklio pridėdamas (jei tokią galimybę suteikė tinklapio programuotojai) nuorodas, jungiančias su spektaklių aprašymais, o per juos ir su recenzijomis, diskusijomis bei kitomis paslaugomis. Tai minimaliai padaryta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (www.opera.lt). Spusteli ir randi trumpą tekstą - kas režisierius, kokia spektaklio trukmė bei kitą standartinę informaciją. O kuris teatras šią informaciją dalija dosniausiai? Absoliutus lyderis - Lietuvos nacionalinis dramos teatras (www.teatras.lt). Iš repertuarinio puslapio tolyn galėjau eiti dviem kryptimis: arba tuoj pat rezervuoti bilietų, arba lįsti į spektaklio vidinį turinį. Bilietų rezervavimas aiškus ir bet kuriam vartotojui suprantamas - keista, kad tokio nėra daugelio teatrų tinklapiuose. Spektaklio vidinis aprašymas irgi nėra uždaras - iš ten dar keliolika krypčių: galima nukeliauti į kiekvieno spektaklio kūrėjo personalinę rubriką, perskaityti žiūrovų diskusijas apie spektaklį (Oskaro Koršunovo teatro tinklapyje www.okt.lt irgi suprogramuotas žiūrovų forumas, bet bendras - suformuluojama tema, o jau tada kas ką nori, tą ir rašo), prie dažno spektaklio aprašo yra galimybė pasižiūrėti nuotraukas ir įrašytą vaizdą. Trūksta tik muzikos. Bet gal ir gerai, kad jos nėra? Šiek tiek panagrinėjęs Nacionalinio dramos teatro tinklapio architektūrą, spėju, kad visa duomenų bazė “sukasi” viename serveryje. Taip pat ir visi išoriniai elementai sujungti su ta pačia duomenų baze. O joje - galybė informacijos - jau minėti spektaklių aprašai, personalijos, spektaklių archyvas. Jei čia atsirastų muzika, solidusis ir atitinkantis “nacionalinį” vardą tinklapis www.teatras.lt, ir šiaip jau nelabai greitas, turbūt visiškai sustotų. Bet kol kas jis sukasi ir daro tai labai solidžiai. Jei ne beprasmiškai niūrios fono spalvos, “teatrą.lt” neabejodamas pavadinčiau geriausiu Lietuvos teatrų tinklapiu.
Internete aš radau spalvų taisyklę. Kuo tamsiau, tuo mėgėjiškiau. Juodus tinklapius daro pradinukai. Baltus - profesionalai. Galit pažiūrėti, kaip WWW dizaino įmonės kuria nuosavus tinklapius. Kad ir lietuviai: www.neo.lt, www.metasite.lt, www.amstudio.lt, www.kryptis.lt ir galybė kitų. Visi balti ar labai blyškūs. Pasaulyje tas pats. Lietuviškų teatrų virtualiame pasaulyje - irgi tas pats. Vienintelis visiškai juodas puslapis priklauso Klaipėdos muzikiniam teatrui (http://www.muzikinis.ku.lt/). Tiesa - jo tituliniame puslapyje taip ir parašyta - “neoficialus tinklapis”. Neatnaujintas, suzmekęs - tikras mėgėjiškumo pavyzdys. Kiti, daugmaž šviesūs teatriniai tinklapiai, veikia, juos kažkas prižiūri… Puiki taisyklė - nes galiojanti.
Oskaro Koršunovo teatrui dizaineriai pasiūlė šviesiai pilką foną. Šiek tiek pritempinėju prie spalvų taisyklės: tinklapį kūrė “amstudio”, absoliutūs profesionalai, o tą šviesiai pilką foną sąžiningiau vadinti tamsiai pilku… Bet manau, kad dizaineriai pasidavė užsakovo reikalavimams - OKT žmonės moka reikalauti. Taigi, gavę savo tamsiai pilką foną, jie naršytojui skirtas paslaugas ir pramogas sudėliojo šiek tiek kitaip, nei “teatras.lt”. Spektaklių muziką ir vaizdą sukėlė į titulinį puslapį, padarę atskirą mygelį. Jis nesusietas hipertekstinėmis nuorodomis su kitomis tinklapio rubrikomis ir apskritai neapkrauna serverio. Žinoma, patogumas dingsta - per repertuaro rubriką patekęs į kūrėjų puslapį, jokios muzikos neberasi. Jei naršytojas neužfiksuoja, kad pramogos yra pačioje pradžioje, gali jų niekada ir nebepamatyti.
Kodėl gana daug rašau apie pramogas naršytojams? Lietuvos teatrų tinklapiai jų beveik nesiūlo. Be jau minėtų Nacionalinio dramos teatro www.teatras.lt ir Oskaro Koršunovo teatro, muzikos paklausyti dar siūlo Anželikos Cholinos teatro tinklapio www.ach.lt administratoriai. Šį tinklapį irgi vadinčiau vienu padoriausių. Pirmas žingsnis nesudėtingas - lengva surinkti lengvai įsimenamą adresą. Bet antras žingsnis nemalonesnis - rausvame fone matau tekstą “AchEnglishLietuviškai”. Daugiau nieko nematau. Tai turbūt gražu - atpažįstu grafikos dizaino meistro ranką, bet nepaprastai erzina. Naršytojai, norintys stebėtis “flash” technologijų virtuozų kūriniais ar pasigrožėti internetiniais menais, keliauja į specialius puslapius. Kai ieškai informacijos, kiekvienas nereikalingas bakstelėjimas pele yra labai skausmingas. Įvadiniais niekas nesigroži. Paprastai, jei programuotojas leidžia, dar puslapiui nepasikrovus, spaudi tolesnę nuorodą, kur jau gali tikėtis informacijos. Jei užsklanda tinklapio savininkams labai vertinga, visuomet galima padaryti mygelį su užrašu: “Čia galite pamatyti grafinio dizaino pavyzdį, kuris mums labai patinka”. Smalsuolis bakstels ir pasižiūrės. Aš tikrai bakstelčiau ir būčiau patenkintas.
Lietuviško teatro internete tvarkingai padarytų titulinių puslapių nėra daug. Žodis “tvarkingas” šiame kontekste tampa terminu, kuris reiškia: surinkęs adresą ir paspaudęs “Enter”, iš karto gauni informaciją. Šitaip yra padaryti jau kelis kartus pagirti www.theatre.lt ir www.okt.lt, taip pat Kauno valstybinio muzikinio (www.muzikinisteatras.lt), teatro “Lėlė” (http://teatras.lele.w3.lt/, tvarkingai, bet labai atgrubnagiškai), Jaunimo teatro (http://www.jaunimoteatras.lt/index.php) ir Vilniaus didžiojo teatro (www.vdt.lt) tinklapiai.
Kai kurie tinklapiai tiesiog kabo ant teigiamos kokybės ribos. Kad ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro svetainė. Įžanginiame puslapyje esama tikrosios informacijos užuomazgų - mažyčiame langelyje slenka informacija, kas vyks teatre. Savo stebėjimo metu gavau tris informacijas. Jos keitėsi kas 12 sekundžių. Reikėtų rasti labai meditatyviai nusiteikusį naršytoją, kuris sugebėtų pusę minutės laukti naujienų rato pabaigos. Jis tiesiog spaus mygelį “Naujienos”. Ir ten nieko neras... Kol rašiau šią apžvalgą, buvau numatęs pasidžiaugti, kad www.opera.lt tinklapyje radau vienintelę korporatyvių naujienų rubriką. Iš pradžių tinklapio administratoriai paskelbė, kad “Keturi LNOBT darbuotojai žada praskinti kelius į “didįjį futbolą”, pirmieji dalyvavę 35-ajame Europos teatrų futbolo čempionate Milane (Italijoje)”. Vėliau parnešė, kad jie laimėjo sidabro medalį. O dar po kelių dienų naujiena dingo ir naujų tekstų neatsirado. Taigi vienintelis teatras, kuris savo svetainės tituliniame tinklapyje kasdien ką nors keičia, yra Nacionalinis dramos teatras su rubrika “Personalija”. Kasdien naujas portretas - arba aktoriaus, arba režisieriaus. Labai paprastai padaryta rubrika - tiesiog informacija iš duomenų bazės ištraukiama į viršų, bet maloni ir objektui, ir skaitytojui.
Kokių teatrų tinklapiai liko nepaminėti? Yra keli padoriai nuobodūs tinklapiai: Kauno valstybinio muzikinio teatro (www.muzikinisteatras.lt), Kauno mažojo teatro (http://www.mazasisteatras.omnitel.net/), Kauno valstybinio akademinio dramos teatro (http://www.dramosteatras.lt/), Klaipėdos dramos teatro (http://www.kldteatras.lt/), Meno forto (http://www.menofortas.lt/lt/default.htm), Kauno jaunimo kamerinio teatro (http://www.kamerinisteatras.lt/) ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro (http://www.vmt.lt/). Šie tinklapiai jokie - truputį gremėzdiški, informaciją atseikėja nenoromis ir jokių magaryčių. Na, kai kurie duoda ištraukų iš recenzijų, keli - galimybę rezervuoti bilietus bei padiskutuoti. Bet juose nėra sunkiai įvardijamo kokybės elemento, kuris net nuobodumą susistemina ir padaro priimtiną akiai.
Šiame kontekste man mielesnis Kauno lėlių teatro (http://www.kaunoleles.lt/) tinklapis. Šaunus entuziastingo mėgėjiškumo pavyzdys. Tituliniame - keturi objektai. Šūkis “Aš - nupiešta širdelė - Lėlių teatrą”, teatro ženklas, “Užeikit” ir “Flash intro”. Visi tie daiktai sukasi ir mirga. Juodame fone. “Užėjus” juodą keičia nuodingai geltona spalva. Kiekviename skyriuje mirga bent du elementai. Bet repertuaras šviežias, akcijos skelbiamos, visi kažkur kviečiami... Žinoma, man tektų susigėsti dėl savo arogancijos, jei paaiškėtų, kad tinklapį kuria teatro žiūrovai - vaikai.
Viskas. Paminėjau visų Lietuvos teatrų tinklapius. Ir susiformulavau subjektyvią išvadą: kuo labiau pavėpęs teatras, tuo blogesnė jo internetinė svetainė.
“Teatras”, 2003, 1(13)
