Kai draugai, pirkėjai ir kolekcionieriai gavo pakvietimus į Giedriaus Jonaičio parodos atidarymą “Lietuvos aido” galerijoje, nuvilnijo gal kiek negatyvus šurmulys. “Jis ir vėl pradės raižyti?” - klausinėjo gerbėjai. Ir teisingai klausinėjo - preciziškasis grafikas savo meninę karjerą konstravo su adata rankose. Ir su mikroskopu taip pat.
“Sausa adata” - įnoringiausia tradicinės grafikos technika. Ant tobulai nušlifuotos ir nupoliruotos cinko ar vario plokštelės dailininkas plonesnėmis ar stambesnėmis adatomis rėžia linijas. Minkšto metalo paviršiuje įrankiai padaro griovelius, o masės išsilaikymo dėsniui paklūstantis išrėžtas cinkas ar varis suformuoja atvartas. Kuo stipriau rėžiama, tuo atvartos didesnės.
Grafikas juos gali su kitu specialiu įrankiu arba nupjauti, arba sumažinti, arba palikti. Vėliau ant metalo plokštės ranka įtrinami dažai. Jie patenka į griovelius ir užsikabina už paliktų didesnių ar mažesnių atvartų. Tie dažai, kurie lieka ant nupoliruoto ir nesubraižyto paviršiaus, nepaprastai švelniu zomšos gabalėliu pašalinami. Tada plokštelė padedama ant preso plokštumos, uždengiama sudrėkintu popieriumi ir visa tai prasukama pro du cilindrus. Šitaip gaunamas atspaudas. Linijų ir keliolikos dydžių atvartų kombinacija sukuria įvairų toninį intensyvumą ir šešėlius. Vieni dailininkai ieško pačių didžiausių metalo plokščių ir su pačiomis didžiausiomis adatomis (kur ten adatomis - dildėmis) emocionaliai ir energingai nubrėžia kelias linijas ir tokį daiktą nedelsdami kiša po presu. Tokia grafika mums nepatinka. O Jonaitis elgiasi kitaip. Jo metalo plokštelės nedidukės. Raižo jis su pačiais subtiliausiais instrumentais, o atvartas reguliuoja žiūrėdamas pro mikroskopą. Šitaip jis sukuria juvelyrinę grafiką (http://services.tvk.lt/culture/ArtDB/Jonaitis.htm). Juvelyrinę ir dėl tiražo. Tokio tipo technika - tai jums ne grubus cheminis ofortas, kurio vienos plokštelės pakanka šimtams egzempliorių. “Sausa adata” raižytos plokštelės, ypač ten, kur jau minėtos atvartos yra tobulai suformuotos, negalima spausdinti daug kartų. Minkštas metalas atlaiko tik keliolika atspaudų, ir viskas. Darbas sunaikinamas. Štai tokius dalykus darė Giedrius Jonaitis ir džiugino žmones. Juos mielai pirko, ėmė į parodas ir muziejus, kol talentingą ir precizišką grafiką pakvietė tarnauti Lietuvos valstybei. Jis ilgai - daugiau nei dešimt metų kūrė lietuviškus banknotus. (http://www.lb.lt/lt/banknotai/banknotai.html). Šitaip Giedriaus Jonaičio miniatiūros pavertė jį populiariausiu Lietuvos dailininku - jo darbus turi, nori turėti ir juos kolekcionuoja visi Lietuvos piliečiai. Na, išskyrus mažamečius, kuriems tėvai duoda tik monetas. Ir dar verčia šias negausias pajamas sumesti į šlykščias keramines taupykles, manydami, kad šitaip pripratins vaiką strategiškai modeliuoti likusį gyvenimą.
Na, bet “Lietuvos aido” galerijoje viso to nepamatysite. Nei grafikos, nei banknotų. O kodėl apie tai rašiau? Dėl dviejų priežasčių:
1. Edukacijos ir savigyros tikslais. Visuomet malonu aprašyti tai, ką šiek tiek žinai.2. Noras pademonstruoti jonaitiškos situacijos tęstinumą.
“Lietuvos aido” galerijoje (http://www.lagalerija.lt/new/parodos.php?lang=&open=more&parodos_id=52&trumpai=GIEDRIUS%20JONAITIS.%20Asambliažai) Giedrius Jonaitis rodo asambliažus - variacijas pinigų ir karinės technikos tema. Net neklauskite Jonaičio, ar darbus darė karo su Iraku, “Avia Baltikos” eksporto į Sudaną istorijos proga. Viskas jau paklausta keliolika kartų ir tik pirmieji klausimai neskambėjo banaliai. Neverta plėtoti ir prekybinės srities - na, kad netoliese įsikūrusio aviaciją gerbiančio prezidento aplinka turi nupirkti visą parodą. Ši tema irgi išeksploatuota. Ir neteisinga. Pirma, beveik viskas nupirkta; antra - Jonaičiui karo aviacija ir ypač jos pagalbinė priemonė - lėktuvnešiai - patiko jau tais laikais, kai Lietuvos prezidento institucija net nekvepėjo. Patiko kaip estetinis objektas. Bet kas lėktuvnešyje gražiausia? Kai nuo denio link tekančios saulės pakyla japonų lėktuvai. O vėliau nusileidžia. Asambliažiuose tokios būsenos perteikti neįmanoma - labai jau grubi technika. Giedrius Jonaitis fiksuoja kitą būseną - milžiniško laivo jėgą ir labai įtaigią technologinę sandarą (http://www.lagalerija.lt/new/foto_parodos.php?lang=&foto=345). Ir dar skausmą. Dėl žemdirbių ir vežėjų tautos, kuri jūroje mato tik paplūdimį.
Grafinis juvelyriškumas ir precizika Jonaičio asambliažuose bado akis (dėl šio sakinio ir rašiau apie “sausos adatos” techniką). Viskas tiksliai įleista, sukalta, kas nereikalinga - paslėpta, objektai parinkti kruopščiai ir su meile. Jonaitis daiktų netaupo. Štai kito žymaus asambliažų meistro Valentino Antanavičiaus (http://www.culture.lt/daile/02(1)/vat.htm) kūriniuose viskas sudėta tobulai. Bet nevilioja manęs ten panaudoti daiktai ir jų fragmentai. Plastikinių lėlių dalys, stagarai, vielos kažkokios... O jei kas nors įdomiau - tai dažniausiai kokie nors senovės kaimiečių rakandai. Giedriaus Jonaičio asambliažai - miestietiški. Neparduodamame asmabliaže “Daiktai, kurie man patinka” aš randu - neblogą pokario laikų benzininį žiebtuvėlį, amžiaus pradžios kišeninį laikrodį be dugno, moterišką segę su keliais išbyrėjusiais stikliukais, melchiorinį arbatinį šaukštelį su gintariniu koteliu, prieškarinį buteliuką (tuščią), nedidelę klizmą, tris sudėtingas ir keturias nesudėtingas nežinomos paskirties detales, kriauklę “rapaną” iš Juodosios jūros, kokardą nuo SSRS kareivio išeiginės uniforminės kepurės. Yra dar keli smulkesni daiktai. Manau, kiekvienas vilnietis (buvęs “pacanas”) norėtų savo darbo kabinete turėti tokį puikų sentimentaliosios relaksacijos objektą.
Parodos anotacijoje (http://www.lagalerija.lt/new/parodos.php?lang=&parodos_id=52&txt=full&open=more&name=GIEDRIUS%20JONAITIS.%20Asambliažai&trumpai_eng=) Giedrius Jonaitis sako, kad “šiais darbais tarsi baigia tą “pinigų istoriją” ir uždaro keistoką savo kūrybos etapą”. Ir teisingai daro, kad uždaro. Laikas vėl parodyti, ar dar nesušlapo adatos.
