Vaikų baliai mums, suaugusiems – keista pramoga. Žinoma, tai vis dėlto pramoga, ypač jei vaikai laiku nuvaromi nuo stalo. Bet visuomet ateina laikas, kai įmitęs dėdė nusprendžia trumpam nunešti savo kūną į kambarį, kur nejaukioje tyloje (arba klaikiame riksme) svečių atžalos kažką veikia.
Ir paklausinėti dalykų, kurie, atėjūno nuomone, yra svarbūs abiem pusėms. Arba – tiesiog pabendrauti. Po kelių minučių geranoriškasis suaugėlis supranta, kad beviltiškai prarado vaikišką kontekstą, ir jokio kontakto nėra.
Na, reikia pripažinti, kad į tokias situacijas patenka tik žmonės, kurių palikuonys jau tapo paaugliais (jaunuoliais) arba kurie dar neturi vaikų. Kažkada, sentimentalumo bangos nublokštas į atsiminimus, savo gerokai jaunesniam kolegai papasakojau, kaip žaisdavom „vokiečius ir rusus“, kur „vokiečiai“ buvo „blogiukai“. Kolega, elitinis kaunietis, nepaprastai nustebęs pareiškė, kad pas juos, Kaune, vokiečiai asocijuojasi tik su veltui dalijamais šokoladukais.
Toks situacijos aiškinimasis kiek panašus į paauglių kalbas – jas suaugusieji supranta, (nors ir nepritaria), bet dialogo galimybė lieka. O kūdikiai ir vaikai tapo visiškai paslėptos informacijos terpe. Nebėra ne tik „vokiečių ir rusų“, „banditų ir milicininkų“, „indėnų ir kaubojų“ – nebeliko ir kažkada pakankamai progresyvių tamagučių priežiūros ar jo-jo triukų temų
Vaikus net papirkti sunku. Jauniausioji visuomenės dalis visiškai nekotiruoja ir konservatyviųjų dovanų – knygos, pigūs laikrodžiai su saldainiais, plastmasiniai revolveriai, įdėti į lipnias nuo limonado rankas, būtų gan atsainiai numesti, o nelaimingas dovanotojas gali tik džiaugtis, kad nesulaukė rūstesnių komentarų.
Einant į mažąsias šventes reikia sekti vaikų madas, nes net ir gana tobulas daiktas, padovanotas netinkamu metu, sukelia tik susierzinimą. Šiandien net nesitikėkite, kad nupirkę brangią, negariūninę „Barbie“ lėlę tapsite nors ir laikinu, bet vis dėlto favoritu. Dovanoti galima tik „Bratz“ lėles, iš naujausios kolekcijos. O kaina net mažesnė negu „Barbie“...
Kaip elgtis? Visų pirma – teorija. Prieš eidamas į vaikų gimtadienį, nusipirkite kelis žurnalus apie kompiuterius ir išnagrinėkite žaidimų skyrius. Jei bent teoriškai žinosit scenarijus ir sunkesnių etapų praėjimo subtilybes, galit sulaukti nuoširdaus publikos dėmesio. Verta pasimokyti ir sunkesnių dalykų. Mokėdamas įdiegti (rasti „cracką“) žaidimą iš piratinio kompaktinio disko (ko negalėjo padaryti net gimtadienininko tėtis), turite progą tapti vakaro herojumi. Taip pat ne pro šalį išmokti kelių mobiliųjų telefonų ir MP3 grotuvų naujesnių modelių specifikacijas.
Antra – žvalgyba. Jei jau žinote, kuo skiriasi telefonai, sužinokite, kokį modelį turi vakaro kaltininkas – bus gera proga aptarti privalumus ir trūkumus. Tai gerokai palankesnė jums pokalbio tema nei paprašyti parodyti pasiekimų knygelę ir visam gyvenimui gauti nemalonaus ir įkyraus senio etiketę. Iš baliaus šeimininko tėvų reikia gauti jau žaistų kompiuterinių žaidimų sąrašą.
Trečia – dovanos. Geriausia padovanoti geresnį nei jau turimas kompiuterį, bet yra ir pigesnių pakaitalų – USB kaupikliai (kuo keistesnės formos, tuo geriau), pagal minėtą sąrašą atrinkti žaidimai, aksesuarai telefonams... Bet geriausios dovanos – šiek tiek uždraustos. Galite vaikams atskleisti akylai saugomą nemokamų MP3 dainų nelegalų tinklapį. Nežinote tokio adreso? Milžiniška dėžė su fejerverkais vaiko akyse uždės jums palankią avantiūrizmo aurą, o su tėvais bus galima susitaikyti vėliau...
Jei laikysitės šių patarimų, jūs tą trumpą minutę tarp užkandžių ir karšto patiekalo bendrausite su vaikais drąsiai, šmaikščiai ir negausite jokio nevisavertiškumo komplekso.
