Na štai, penktadienį kartu su George Lucas baigėme savo „Žvaigždžių karų“ istoriją. Režisieriui ji prasidėjo 1977 metais, kai uždirbtus iš autobiografinio filmo „American Graffiti“ pinigus jis investavo į didingą kosminę operą, man – kai turbūt tais pačiais metais lenkiškame žurnale „Prze kroj“ pamačiau ir išsikirpau, kaip vėliau paaiškėjo, Imperijos laivo nuotrauką. Kaip aš tuomet norėjau pamatyti tą filmą!
Ir pamačiau – 1985 metais Garliavoje. Būtent ten teko važiuoti į naują ir (bent mums taip atrodė) pavojingą atrakciją – žiūrėti „video“. Žiūrėjimo procesas buvo labai sudėtingas – į kursiokės butą Garliavoje atvažiavome naktį. Filmai buvo, o žadėto videomagnetofono - ne. Teko krapštyti pinigus taksi – šalia jau sumokėtų 25 rublių už paslaugą, važiuoti į Kauną, ten laukti žmogaus, kuris galų gale atnešė aparatą. Grįžus – problemos su laidais, bandymai ką nors pamatyti – ir, galų gale... Kol bandėme, filmas šiek tiek prasisuko, todėl į tolumą slenkančių titrų nebepamačiau. Iš karto atsivėrė kosmosas, kuriame lekė princesės Lėjos konsulinis laivas, o paskui jį – monstriškas Imperijos erdvėlaivis – tas, iš vaikystės nuotraukos.
Tuo metu kiti video žiūrovai nurimo, įvertino situaciją ir pradėjo rėkti, kad šitą „vaikišką mėšlą“ reikia išjungti ir „uždėti“ „Apokalipsę“. Ne, prieštaravo antri – reikia žiūrėti „Elnių medžiotojus“, nes tuoj ateis ir paims kasetę. Mes buvome antrakursiai – laikas, kai įvaizdžio kūrimas yra ypač svarbus – todėl už jokius pinigus negalėjau prisipažinti, kad labiausiai norėčiau pamatyti „tą vaikišką“. Žiūrėjau „Elnių medžiotojus“, vėliau F. Copolos „Apokalipsę“, dar vėliau – vokišką erotiką. Ryte teliko tik „Žvaigždžių karai“. Juos ir pažiūrėjau – vienas.
Filmas mano gyvenimo nepakeitė. Norint, kad „Žvaigždžių karai“ taptų daugiau negu pramoga, reikia turėti amerikietišką vaikystę. Nors ir aš turėjau naudos – žiūrėdamas puikią Melo Brukso parodiją „Kosminiai kiaušiniai“ juokiausi kaip žinovas. Kitus „Žvaigždžių karų“ epizodus stebėjau tik kaip pozityvus žiūrovas, suvokdamas, kad epopėja yra svetimos kultūros reiškinys, ir jos paslėptų verčių niekada nesuprasiu. Kaip niekada nesuprasiu, kodėl beisbolas yra įdomus žaidimas.
Aš bent buvau pozityvus – buvo smalsu, kas bus toliau, ir kaip viskas baigsis. Kiti suaugę lietuviai mano pozityvumą vertino skeptiškai – vieniems epopėjos filmai paprasčiausiai neįdomūs, kitiems – primityvūs, treti pamiršdavo siužetą. Ypač, kai G. Lucasas padarė genialų marketinginį ėjimą, ir 1999 metais pradėjo kurti senosios trilogijos pradžią.
Štai tipiškas dialogas, pažiūrėjus „Epizodą 1. Pavojaus šešėlis“. Kalba šiek tiek žinantis (aš) kontekstą ir jo nežinantis:
- Koks kvailas filmas.- Tu ką, nesupratai? Čia juk viskas užsimezga.- Kas užsimezga?- Na, tas vaikas, kuris lenktyniavo, vėliau taps tuo su šalmu. Tamsos jėga.- Su kokiu šalmu?- Jėzau, kokia jo pavardė...Su šalmu, juodu. Kuris šnopuoja. Taa-ta-ta-taaa-ta-tataaa (paniūniuoju Blogio temos melodiją)- Aaa, šitas („aaa“ pasako veidmainiškai, nes „To su šalmu“ neprisimena). Norėjau šitą melodiją telefonui nusipirkti, bet neradau.
Tad nenustebau, kai penktadienio vakarą (!), praėjus vos savaitei (!) nuo „Epizodas 3. Sitų kerštas“ premjeros, „Coca cola plaza“ salėje sėdėjo tik keliolika žmonių. Trys paaugliai net išėjo per seanso vidurį. O juk toje pasaulio dalyje, kur „Žvaigždžių karus“ matė ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai, „Sitų kerštas“ pretenduoja tapti vienu pelningiausių kino istorijoje filmu.
Aš irgi nebuvau tikras žiūrovas. Mane labiausiai domino, kaip G. Lucasas sutvarkys visus ideologinius ir dizainerinius galus – juk trečią ir ketvirtą (arba pirmą) epopėjos epizodus skiria 28 metai. Tai, kas 1977-tais, kuriant filmą apie ateitį, buvo tuometinio dizaino priešakinis frontas, šiandien turėtų atrodyti mažų mažiausiai juokingai.
Bet ne...Suveikė mados cikliškumas – nostalgiškos trijų dešimtmečių senumo formos akies neerzino. Nors kai kas šypseną kėlė. Įsivaizduoju, kaip „Sitų keršto“ dizaineriai keikė savo kolegas, kurie Darto Veiderio (to, su šalmu) kostiumą kūrė, darydami esesininko ir juostinio magnetofono hibridą. Nes kaip galima paaiškinti, kodėl būsimasis Imperatorius, kancleris Palpatinas, savo reikalus tvarko liesdamas holograminį monitorių (dabar jau gamina panašias klaviatūras), o savo mokiniui ir svarbiausiam pagalbininkui pagamina juokingą kostiumą, kur ant krūtinės įmontuotas valdymo blokas su milžiniškais baltais, raudonais ir vienu mėlynu mygtuku?
O jie ir neaiškina – nes „Žvaigždžių karai“ skirti ne mums. Mes turėjome žiūrėti kitokią fantastiką – „Svetę iš ateities“, „Soliarį“ arba, geriausiu atveju – amerikietišką, bet politizuotą „Ožiaragį 4“. Nors daug žmonių Lietuvoje šioje situacijoje mato ir gerų dalykų - juk išsisukom nuo amerikonizacijos ir kultūros komiksizavimo. Gal...
Bet jei Maskvai kada nors pateiksim okupacinę sąskaitą, siūlau kur nors apačioje, sąskaitos pabaigoje, nedidelėm raidėm parašyti simbolinę pretenziją – „už tai, kad mums nepatinka „Žvaigždžių karai – 1 litas“.
P.S. Dar apie okupacinę sąskaitą. Jeigu toje hipotetinėje „Nepamatytų vertybių“ skiltyje įrašyti visus laiku nepamatytus pasaulio filmus, serialus, laiku neišverstas knygas, neišklausytas plokšteles ir už tai reikalauti po 1 litą, išeitų nebloga suma.
