Jau turime tryliktąją LR Vyriausybę. Tiesa, dar neprisiekusią, bet labai įdomiai formuotą.
Kai prezidentas Valdas Adamkus “nepraleido” į ministrus (švietimo ir mokslo bei vidaus reikalų) dviejų siūlytų kandidatų (Rimanto Vaitkaus ir Viktoro Muntiano) ir patvirtino naujai pateiktas kandidatūras (Juozo Antanavičiaus ir Gintaro Furmanavičiaus), visi iš karto suklego: ar anuos du pakeitusieji vertesni, kokia jų vadybos patirtis, kompetencija ir t.t. Kitaip sakant, - ar bėgant nuo vilko neužbėgta ant meškos.
Vienos dienos ministras
Lietuvos muzikos akademijos rektorius Juozas Antanavičius švietimo ir mokslo ministru sutiko būti per dvi valandas, nes esą nenorėjęs stabdyti Vyriausybės formavimo. Viešai paskelbtas švietimo ir mokslo ministru J. Antanavičius neslėpė, kad jei būtų turėjęs galimybę dar likti rektoriumi, būtų rinkęsis būtent šį - ramesnį - variantą.
Pasak “Dialogo” kalbintų nepriklausomų švietimo ekspertų, ministru tapęs J. Antanavičius, ko gero, įtvirtintų stagnaciją. Šis profesorius yra pasižymėjęs kaip atkaklus kovotojas prieš muzikos mokyklų reorganizavimą ir aukštojo mokslo reformą. Dvi kadencijas būdamas Rektorių konferencijos prezidentu jis tikrai gerai gynė aukštųjų mokyklų status quo. Tikėtina, kad tai tęstų ir tapęs švietimo ir mokslo ministru. Bet!
Greitas darbas - kreivas vaikas
Tik vieną dieną ministro antpečius panešiojęs J. Antanavičius jau trečiadienio vakare per televiziją tautai paaiškino, kodėl jis atsisako jam patikėto švietimo ir mokslo ministro portfelio. Esą sužinojo, kad Prezidentūra apie jį gavo kažkokios informacijos iš specialiųjų tarnybų ir jis nenorįs būti viešai “skalbiamas”. Profesorius patikino, kad jokios informacijos KGB neteikė, nė vieno žmogaus neįskundė.
Ministro J. Antanavičius istorija baigėsi nė neprasidėjusi. Pabandęs įžengti į verpetingą teritoriją ir gavęs pirmąjį antausį profesorius atsitraukė.
Prastas prezidento finišas
Iki šiol dar niekas nežino, kodėl prezidentas, taip įdėmiai domėjęsis ministrų kandidatūromis, dvi paskutines patvirtino be jokios patikros. Aplinkybės paaiškės, bet faktas liks faktu: aktyviai Vyriausybės formavime dalyvavusiam prezidentui V. Adamkui finišo tiesiojoje kažko - kantrybės, jėgų ar atkaklumo - pritrūko.
Tado Blindos psichologijos saulėlydis
Politologai teigia, kad Rusijoje ir dabar dar gyvas “svieto” lygintojų metalitetas, - nes ten turtingi žmonės į valdžią nerenkami. Šiuo kriterijumi vadovaudamasis, lietuviams Tado Blindos mentaliteto jau neprikiši - mes per šiuos rinkimus išrinkome visus į valdžią norėjusius patekti milijonierius. Logika paprasta: jei savo UAB gerai valdė, tai ir valstybę gerai tvarkys. Iš tikrųjų ne vieno Seiman ir Vyriausybėn pakliuvusio turtuolio metinė apyvarta prilygsta valstybės biudžetui. Tad aplink pastarąjį cirkuliuojantys pinigų srautai šiems tautos išrinktiesiems jokio įspūdžio nedaro. Tačiau kad iš Europos Sąjungos gaunami milijardai domina, - nė vienas neneigia. Jeigu šiuos pinigėlius jiems pasiseks nukreipti į savo šefuojamas lankas - jos tikrai sužaliuos kaip Edeno sodai.
Juokas juokais, bet akivaizdu, kad paskutinis valstybės forpostas - valdžia - jau irgi privatizuotas.
Politologai (Vytautas Radžvilas, Raimundas Lopata ir kt.) šiai - tryliktajai - Vyriausybei duoda nedaug - metus... arba visą kadenciją.
Tarpukario Lietuvos tryliktasis kabinetas (M. Sleževičiaus Vyriausybė) dirbo pusmetį (1926 06 15 - 1926 12 17), bet ne skaičius trylika tai nulėmė. Ne jis lems ir dabar.
Šiandien, gruodžio 9-ąją, ministras pirmininkas A. Brazauskas Vyriausybę Seime pristatė be švietimo ir mokslo ministro.
Elena Tervidytė yra “Dialogo” vyriausioji redaktorė.
