Visi Lietuvoje kalba apie krizę, pinigus ir populizmą. Atrodo, nacionalinis susitarimas jau pasiektas; sutartis su Lietuva sudaryta. Politikų ir rinkėjų konsensusą galima nusakyti trim sakiniais.
Pirma: Lietuva yra baisiai ir nepataisomai korumpuota.
Antra: Lietuvai gresia populizmas, sugriausiąs tradicines partijas ir vertybes, pražudysiąs mūsų mielą tradicinę demokratiją.
Trečia: Lietuvos politikus sugadino dideli pinigai, kyšiai, pagunda juos imti ir duoti, tad partijos privalo kuo skubiau nusiplauti korupcijos ir gobšumo gėdą.
Ar galima kaip nors paprieštarauti tokiam solidžiam susitarimui? Norėčiau tai padaryti, nors šiandien tai gal nebus populiaru.
Korupcijos mastai Lietuvoje yra tokie, kad pastato mūsų šalį į… 36 vietą pasaulio valstybių korupcijos lentelėje, kurioje surašyta per 100 valstybių. Taigi esame kur kas labiau korumpuoti už Skandinavijos šalis, bet nepalyginamai geresni už beveik visą Afriką, didžiumą Azijos, NVS šalis, esame geresni už latvius, čekus, lenkus ir kitus likimo brolius. Organizacija “Transparency International”, matyt, žino, ką daro, o latviai su čekais ir slovakais, atsidūrę tik šeštame dešimtuke, galėtų dar ir pasimokyti. Nemanau, kad seimūnų skandalas mūsų situaciją stipriai pablogins.
Kai kuriose šalyse korupcija, valdininkų papirkinėjimas ir klienteliniai santykiai - tai valstybės išgyvenimo būdas, vienintelis būdas, sukuriantis kažkokias egzistuojančias struktūras. Pas mus išsikerojusi smulki korupcija, jos tiek daug, kad dažnai pilietis ir pats nustemba.
Aišku, kad korupcija politikoje ypač žalinga. Korumpuoti politikai praranda savo priedermę siekti bendrojo, o ne asmeninio ar grupinio gėrio, savo veiksmais jie iškreipia laisvąją rinką, sprendimus daro ne logikos, o pasipelnymo sumetimais. Tad su korupcija reikia kovoti ir net labai griežtai. Vadinamosios padorios šalys yra nepagailėjusios net tokių žmonių kaip ministrai (už prekes atsiskaičius valdiška kreditine kortele) ar NATO generalinio sekretoriaus (už vienos italų firmos sraigtasparnių “prastūmimą” šalies ginkluotosioms pajėgoms). Pas mus kvepia kažkuo panašiai, pas mus kvepia Italija, kur prieš dešimtmetį dėl korupcijos subyrėjo visos “tradicinės” politinės partijos ir į politiką atėjo naujos jėgos. Latvijoje, Estijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje paskutinius rinkimus laimėjo deklaravusieji kovą su korupcija…
Gal Lietuva ir ne kokia sau Italija, bet partijų griūties precedentas yra. Kitaip nei italai, Lietuvos parlamentarai suskubo atsisakyti mandatų ir neliečiamybes. Medikai pasakytų, atsisakė imuniteto tam, kad susirgtų, kad parodytų, jog serga visai normaliai ir leidžiasi gydomi.
Pagal apibrėžimą neliečiamybė Seimo nariui duodama tam, kad jis būtų apsaugotas nuo tokių “siurprizų”, kokius pateikė STT. Padorioje šalyje tokia apsauga būtų solidi, kaltinimas ar įtarimas atsirastų tik tada, kai pagrindas tam būtų išties rimtas ir faktai rimti, keliskart patikrinti, “kyšiniai” pinigai surasti, keliskart apklausti buhalteriai, rašę visokius “kviet” ir panašiai. Tikrai taip, nes parlamentarą saugo imunitetas. Jei kaltinimai pasitvirtina, parlamentarui galas, bet jei nepasitvirtina, turi būti galas tam, kuris kėsinosi į šventą karvę, tituluojamą neliečiamybe.
Lietuvoje kažkaip ne iki galo: STT šiek tiek įtaria, parlamentarai šiek tiek kalti, įstatymai šiek tiek saugo ir šiek tiek leidžia juos sekti. Todėl parlamentarai ir nori atsisakyti imuniteto bei pasiduoti gydymui, o ne būti atsparūs ir nesirgti. Labiausiai patenkinta liko vadinamoji “publika”, kuriai, pagal politologų atrastus dėsnius, svarbu žinoti, kad dėl negandų kaltas kažkas kitas, tik ne tūlas publikos atstovas. Taigi jau nukentėjusioms partijoms yra du keliai: vienas - STT “pastebėjimus” tylomis nurašyti į nuostolius, praryti karčią piliulę ir pripažinti, kad yra truputį blogai; o kitas kelias - veikti ryžtingai, jei viskas tikrai gerai, ir galiausiai laimėti, nes melo kojos trumpos. Politinį ryžtą rinkėjai vertina labiau nei slapukavimą ir pataikavimą.
Galiausiai tie pinigai. Kiek jų politikams ar partijoms reikia iš valstybės biudžeto, kasdien pasipildančio keliomis dešimtimis milijonų litų. Atsakymas kokybiškai lyg ir aiškus, pinigų reikia tiek, kad politikas gerai atliktų savo darbus. Kiekybinė reikiamybė matuojama kiekvienoje šalyje savaip, nelygu pragyvenimo standartai, tačiau, pavyzdžiui, Briuselyje tūlam Lietuvos europarlamentarui labai aišku, kad jo uždarbis keliolika kartų mažesnis už italo, sukuria keliolika kartų mažiau darbinių galimybių. Bendrojo vidaus produkto kiekį, reikalingą europarlamentarams išlaikyti, Lietuva sukuria per penkias minutes. Per penkerius metus tai sudarys mažiau nei pusvalandį. Ne tokia jau labai sunki našta tautai, yra kur kas sunkesnių.
O juk per mažai uždirbant, politikos duonai nepasiryžta elitiniai specialistai, į politiką tada ateina vidutinybės ir menkai pritapę kitur, politikai turi mažesnes lobistines galimybes, atsiranda pagunda kyšiams ir nelegaliems pinigams. Tiesa, nepervertinkime ir didelių pinigų - dideli teisėjų atlyginimai problemos iš esmės juk neišsprendė. Šveicarai, kurie apie pinigus išmano ne taip jau mažai, stebisi, kaip atsiranda žmonių, teigiančių, kad pinigų jiems nereikia… Tūlas mandato atsisakęs seimūnas sakėsi Seime dirbęs sąžiningai, bet gautus pinigus palaikė sau nereikšmingais ir atidavė sergantiems vaikams. Labai žavu, tačiau vaikai ir jų gydytojai iš valdančiosios koalicijos atstovo tikėjosi veikiau solidaus valstybinio finansavimo, o ne vienkartinės sugadintos reputacijos piliečio labdaros. Keistai atrodo valstybė, kuri skiria lėšų sveikatai, švietimui, mokslui, menui ir dar daug kam, bet gėdijasi finansuoti politinių sprendimų darytojus, t.y. tuos, nuo kurių priklauso visų mokslų ir sveikatų finansavimas.
Tad jei mums rūpi ne pasimėgauti agurkų sezono skandalėliais, o valstybės būkle, turime suprasti, kad kur kas svarbiau reali kova su korupcija, o ne jos “voliojimas” žiniasklaidoje, aiškiai veikianti ir sauganti teisėsauga, o ne jos trečiapasaulinis surogatas, realių partijų realus ir skaidrus finansavimas, o ne “juodosios kasos” ir telefoniniai sandoriai. Medikai sako, kad pigiau nesirgti, nei susirgus gydytis, politikų statistika rodo, kad geriau sistemą padoriai finansuoti, nei po to mokėti už jos griuvimo padarinius.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
