Antropologai teigia, kad viskas, ką žmogus gali sugalvoti, jau seniai sugalvota. Nemirtingasis Šekspyro genialumas daugeliu atvejų buvo tik antikinių siužetų modernus perfrazavimas. Dabartiniai menininkai daro pasaulines karjeras postmoderniai perfrazuodami tą patį Šekspyrą - kai kada paversdami kūrinius nauja tragedija, kai kada ir farsu.
Alfredas Jarry dar XIX amžiuje parašė vieną iš kandžiausių Šekspyro parodijų - “Karalių Ūbą”, kuriame Makbeto drama virsta groteskišku pasilėbavimu dėl valdžiukės ir asmeninės naudelės.
Rolando Pakso prezidentavimas taip pat nebuvo koks nors naujas reiškinys istorijoje. Kuo labiau jis tolsta, tuo geriau yra matomas “iš šalies” ir tuo aiškiau primena Karaliaus Ūbo farsą. Graži idėja “tvarka bus” virsta ištikimųjų rato ir dar kito pusračio pasimėgavimo ir interesėlių afera. Tvarką žadėjusi kompanija nesilaiko net kelių eismo taisyklių, ką jau kalbėti apie patį pagrindinį įstatymą. Ūbas taip pat sakė, kad tvarka bus, tik svarbiausia jam buvo pinigai ir Ūbienės užgaidos. Štai tau ir Šekspyras.
Nežinia, kodėl taip įvyko, bet Ūbas anoje prancūzo Alfredo Jarry parodijoje kažkaip labai natūraliai siejamas su Lietuva ir jos reikalais. Parodijos veikėjai dalijasi postais Lietuvos valdžioje, pardavinėja ir dovanoja Lietuvos teritoriją, visur šmėžuoja Rusijos ir kitokios kariaunos… Argi negalėjo anas prancūzas sugalvoti kokios nors kad ir bevardės teritorijos? O gal Lietuva yra toks tipingas kraštas, kur ūbams atsirasti ir tarpti - vienas malonumas.
Gyvename jau gerokai antrą laisvės dešimtmetį ir nepalieka mūsų keistas paradoksas. Visas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą ir NATO sako, kad Lietuvos sėkmę laiduoja jos pastovumas ir neginčijama galimybė būti savimi. Kiekvienas politikas ir verslininkas, užsienio investuotojas ir ES paramos gavėjas žino, kad sėkmes laidas yra nekeičiami įstatymai, sprendimų pastovumas - politinė ramybė. Lietuva yra visai tradiciškai sukurta respublika, tuo ji aiški, suprantama ir patikima. Nekaitaliokite įstatymų ir neįvedinėkite naujų tvarkų - štai kur sėkmės garantija.
Atrodo, kad teoriškai visi tai supranta. Tačiau per kiekvienus pastaruosius rinkimus skuba balsuoti už tuos, kurie teigia, kad reikia viską daryti kitaip. Kitaip ir “tvarka bus”, “pragyvenimo minimumas” bus, bus šlapios dešros, smagių reginių, “Dadu” ledų… Bus, tik balsuokite už mus - eilinės kadencijos populistus, - o mes viską pakeisime.
O jei rimtai - ką pakeis mielieji artėjančių kadencijų populistai. Galvokime ir kalbėkime paprastai - ar tikrai žada panaikinti Konstituciją, valdžių atskyrimo principą ir kitus tradicinius demokratinės respublikos atributus. Sako, ne. Gerai. Tai gal išstosime iš NATO ir ES, suorganizuosime referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos? Ką jūs, aišku, ne, tvirtina populiariausios partijos bosai. Gal keisime užsienio politikos strategiją kur nors Afrikos link, o visa valdžia priklausys vienam žmogui? Na, tikrai ne. Atskirus įstatymus tobulinti, keisti, pripažinti netekusiais galios galima ir dabar, anoks čia pasikeitimas… Tai kas čia bus nauja? Sakote, rūpinsitės kiekvienu Lietuvos žmogumi. O tai kaip rūpinsitės, jei nieko nekeisite?
Veikiai paaiškėja, kad “tvarka bus” ar kas kita bus tik pasikeitus kabinetų šeimininkams, kabinetuose susodinus “kompetentingą komandą”. Nieko nauja po saule, tvarka bus, tačiau ir ji bus tik ūbiška kokio nors Viktoro U. sumanyta tvarka savam klanui, savai nomenklatūrai. Karaliaus Ūbo partija rinkėjams - tai dar viena vienos kadencijos ir vieno ratelio draugija.
Kalbant rimčiau - esminės reformos Lietuvoje jau padarytos, reikia tik gyventi taip, kaip iki šiol sukurta. Iš tiesų tobulėjimui ribų nėra, tačiau keičiant iki galo nepastačius galima ir sugriauti.
Ko dar gali mus pamokyti mūsų tautinė istorija? Visada ir labai rimtai mokė stabilumo ir pagarbos ilgaamžėms tradicijoms. Tikrai iš praeities lietuviai stiprybę semia. Tačiau karaliai ūbai Lietuvos istorijoje taip pat realybė, ypač tie importuojami, atsirandantys savas dinastijas paniekinę ir nustekenę…. Istorikai sako, kad būtent nuo idėjos rinkti į Lietuvos sostą užsieniečius prasidėjo anuomet garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bėdos, vėliau tapusios tragedija… Juk ne vienas atvykėlis gavęs Lietuvą elgėsi su ja taip, kad tūlas lietuvis dar ir šiandien gėdijasi nemažos dalies savo krašto istorijos puslapių. Taip, įvairūs ūbai mumis žaidė, pardavinėjo, pasirašinėjo slaptuosius protokolus… O kai kada su amžinosios laimės pažadais.
Importiniai ūbai ir šiandien tikisi sėkmės. Jiems visai nesvarbu, kad jie ne tokie jau gigantai - minėtojo Viktoro U. ir jo rėmėjų verslo procentas Lietuvos ekonomikos kontekste vargu ar siekia dviženklį skaičių. Europos Sąjungoje be jokių ekstravagantiškų perversmų galima sukurti visai padorų gyvenimą. Įrodymų, kad galima, apstu.
Tačiau rinkimams artėjant atsiranda vis koks nors naujas pranašas. O vėliau pasirodo, kad tai buvo dar vienas Karalius Ūbas. Jau net nebe žinia kelintas.
