Tai, kad vasarą demobilizuojasi besidominčiųjų Lietuvos politika būriai, nėra joks paradoksas. Vasaros paradoksais galima pavadinti gana svarbius įvykius ir reiškinius, kurie kitais metų laikais neabejotinai sukeltų žiniasklaidos ir viešosios opinijos bangas.
Prie tokių reiškinių priskirtinas buvusio Darbo partijos suvirintojo ir lyderio Viktoro Uspaskicho laiškas Lietuvai, išplatintas spaudoje. Reakcija į jo turinį buvo paradoksaliai nedidelė, kartais net netiesioginė. Štai garbios akademinės ir galingos teisininkų bendruomenės narys, tuomet laikinasis teisingumo ministras Gintautas Bužinskas mandagiai atsisveikino su darbiečiais, pareikšdamas, kad negalėtų taikstytis su tendencingu teisinės sistemos niekinimu, priimdamas tai ir kaip asmeninį įžeidimą. Galime tiktai spėlioti, ar tai sutapimas, ar sąmoninga, nors ir bailoka reakcija į buvusio Darbo partijos vedlio laišką, su žemėmis sumaišiusio Lietuvos teisinę sistemą.
Tai, kas išryškėjo V.Uspaskicho laiško aiduose, buvo susiję su šio susisvarbinusio veikėjo būsima knyga, kurios turinys neva iš anksto žada daug skandalų. Ir viskas. Tačiau iš esmės niekas rimčiau neįvertino laiško turinio, o jis vertas kur kas daugiau dėmesio. Jis gali simbolizuoti ištisos Darbo partijos farso pabaigą. Į šį tekstą galima žiūrėti ir kaip į tam tikrą politinės grafomanijos, naujojo ruso kaprizų išraiškos dokumentą, kuris vis dėlto atspindi tam tikrus sisteminius dalykus, provokuojamai akcentuojamus profesionalių patarėjų plunksna. Šis laiškas dėl viso pikto galėtų tikti įsivaizduojamai naujosios istorijos chrestomatijai. Pasikrapščius jo eilutėse ir tarp eilučių – daug kas atsivertų. Ne veltui kai kurie socialiniai mokslininkai mėgsta grafomanų tekstus.
Šiame komentare pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tas V. Uspaskicho teksto vietas, kurios turėjo atvaizduoti nuoširdaus patrioto išpažintį. Teksto herojus bando parodyti, kaip darniai viename asmenyje sutelpa du pilietiškumo, du valstybinio lojalumo ir patriotiškumo dėmenys. Jeigu tai bus agresija ir nesvarbu, iš kur, aš visada stosiu ginti savo vaikų gimtinės – Lietuvos. Jeigu bus agresija prieš Rusiją, stosiu ginti Rusijos. Jeigu spauda neklaidina, Urdomos vaikui tėvyne turėtų būti ir Baltarusija: ir ten yra vaikų. O juk kitur tekste autorius dievažijasi: man labai svarbu, kokioje valstybėje gimė ir gyvena mano žmona ir vaikai, nes mano vaikų gimtinė yra ir mano tėvynė. Kodėl vietoj dvilypio lojalumo nėra užuominos į trilypį? Spėtina (nors nebūtinai), kad dėl rusiškos tendencijos baltarusių apskritai nelaikyti suverenia tauta.
Bala nematė Baltarusijos. Lietuviui, neužmiršusiam, iš kur pūtė agresijos ir okupacijos vėjai per pastaruosius tris šimtmečius, nekils abejonė, kad, jei kas mums ir gresia – tai pirmiausia rusiškasis didžiavalstybiškumas ir posovietinis revanšas. Vargu ar Lietuva gali grėsti Rusijai. Čia kyla vaikiškas klausimas: kieno pusėje bus laiško autorius, jeigu istorija pasikartos? Ar gins Lietuvą nuo tradicinių skriaudikų rusų, ar atžagaria ranka rašys laiškus iš Urdomos?
Panašiai atsiskleidžia požiūris į slaptąsias tarnybas ir užsienio žvalgybas. KGB siautėjimo laikus prisimenančiam žmogui nemalonūs bet kokie šnipeliai ir agentai, net savų tarnybų. Tačiau Lietuvos piliečiui ir juolab politikui negali būti vis vien, ar susiduriama su sąjungininkų (NATO ar Europos Sąjunga) žvalgybininkais, ar su rusais. Urdomos patriotas nuoširdžiai aiškina: aš net nekalbu apie tarnavimą svetimoms specialiosioms tarnyboms, nepaisant savo valstybės interesų. Ir skirtumo čia nėra – Rusijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų tos tarnybos. Nedaug trūksta, kad nebeliktų skirtumo tarp tų, kurie gina Lietuvos oro erdvę, ir tų, kurie ją pažeidinėja.
Urdomos patriotizmo deklaracija yra daugiasluoksnis tekstas. Tačiau per daug nesigilinant galima grybštelti tik du jo interpretavimo sluoksnius: 1) autorius yra pusmokslis avantiūristas, net nebandantis išsilaikyti ant politikos logikos bėgių; 2) dokumentas išduoda lėtinę ir kryptingą lietuvių politinės savivokos išblukinimo kryptį, kuri galėjo būti ilgesnį laiką vystoma Darbo partijos ir jos rinkėjų aplinkoje. Žinoma, laikantis prielaidos, kad vieno vado partijų atveju, vado pažiūros reiškia partijos pažiūras. Jeigu taip – buvęs Lietuvos teisingumo ministras G. Bužinskas suspėjo į paskutinį nueinančio traukinio vagoną. Kuo toliau nuo tos galeros…
