Rašytojas Kazys Almenas sako: "Blogiausia, kas mūsų laukia XXI amžiuje, - tai beprasmybė". Negaliu tuo abejoti. Tačiau Lietuvos valdžiai įsisavinant europinigus ir prisitaikant įvairias teisines euronormas vienos blogybės baimę išstumia kita - biurokratijos visagalybės baimė. O gal viena "b" siejasi su kita "b"?
Nepretenduoju į originalumą, sakydamas, kad biurokratijos perteklius yra reali grėsmė tiek Lietuvos saugumui, tiek Europos demokratijai. Ir apskritai demokratijai. Apie tai prirašyta daug straipsnių įvairiomis kalbomis. Šiandien Europos viešoji teisė nejučia vis platesnius žmogaus gyvenimo barus perduoda ne demokratiškai rinktiems urėdams, bet vykdomosios valdžios aštuonkojui. Ką nūnai reiškia Europarlamentas su šimtais parlamentarų prieš Europos Komisiją ir komisionierius? Pridėkime tik tai, kad Europos Sąjungos senbuviams ši grėsmė mažesnė. Ten totalitarinės praeities iškasenos jau seniai nebeprisikelia, todėl ir valdininkų grėsmė individo laisvei ne tokia pavojinga.
Lietuvos biurokratija bent iš dalies yra sovietinės nomenklatūros, naujos kartos prasimušėlių ir eurokratijos naujokų kryžminimo vaisius. Demokratijos garantas - Lietuvos piliečių renkama valdžia šiandien yra išimtinai uždaryta į parlamentinę belangę ir verčiama tenkintis provizorine vykdomosios valdžios kontrole. Jau tapo norma politiką suprasti tik kaip valdžios ėmimo procesą: ne valdžios dozavimas ir kontrolė, bet jos ėmimas ir reikalų tvarkymas ją paėmus - štai kas yra realybė.
Vykdomosios ir teisinės valdžios ryšys su piliečiais šiandien yra mezgamas tik per Seimo instituciją, o jos itin menkas patikimumas tų pačių piliečių akyse yra žinomas dalykas. Patys piliečiai tiesiogiai nerenka jokio vykdomosios valdžios atstovo. Už jūrų marių yra šalis su renkamais ombudsmenais, šerifais, prokurorais, teisėjais ir prisiekusiųjų teismais. Tos šalies tvarką demokratijos pavyzdžiu laikė Alexis de Tocquevillle'is. Tai buvo XIX amžiuje. Tačiau ir šiandien piliečio teisės, individo laisvė ir valdžios galia individui tenai yra labiau subalansuotos.
Grėsmes individo laisvėms ir demokratijos ateičiai apmąstyti verčia į Lietuvos vykdomosios valdžios piramidės viršūnę iškylanti nauja biurokratinė įstaiga - Asmens duomenų apsaugos inspekcija. Šalyje, kurioje nejučiomis užberiama ežia, penkiolika metų skyrusi sovietinio režimo pusamžį ir naujosios nepriklausomybės metus, atsiranda dar viena Vyriausybės skiriama ir nuo piliečių nepriklausanti institucija, kurios formalioji misija yra humaniškos nekaltybės pavyzdys, o neformaliai įgyjamos galios dvelkia it DDT laisvo individo dvasiai.
Žinia, Lietuvoje žmogus nesijaučia saugus dėl daugelio aplinkybių. Dėl aklo agresyvumo tiek gatvėje, tiek šaligatvyje. Dėl sužvėrėjusios Laukinių Rytų konkurencijos. Dėl masiškai vagiamos informacijos, nutekinamų gandų ir šnipinėjimo. Todėl rūpestis dėl asmens duomenų saugojimo neabejotinai yra girtinas dalykas. Tačiau gerais siekiais grįstas ne tik takas į dangų. Ir vaistai gali būti naudojami ne tik kaip priešnuodžiai nuo ligos. Šiandien Lietuvoje asmens duomenų apsauga vis labiau įgyja paradoksalias apraiškas, o pilietinės savigarbos energija beveik nejaučiama.
Pirmiausia ši naujoji inspekcija imama naudoti it spyna nesenų archyvų duryse. „Sodros“ ar kitų asmens duomenų rinkėjų kompiuteriniai diskai it skraidančios lėkštės lakioja Lietuvoje, bet pirmoji valdžios galios demonstracija buvo surengta prie archyvų durų. Šiandien mokslininkai apstulbę skaito naujų aplinkraščių tekstus, rodančius, kad ne už kalnų diena, kai be naujosios inspekcijos leidimo net savo asmeninių archyvų rinkinių nebegalėsi tvarkyti. Tikri šviesiosios ateities pragiedruliai.
Europos Sąjungos rytiniame pakraštyje valdžia nesidalijama su piliečiais. Neužtenka tik įstatymų ir teismo - tai vis per menkos kiekvieno žmogaus valdymo priemonės. Kaip materialinis turtas prie sovietų priklausė visiems, t.y. valdžiai, taip dabar valdžiai priklauso asmeniniai duomenys. O duomenys, informacija - tai ir yra tikroji valdžios galia. Tik štai svarbiausioji bėda: valdžioje sėdi konkretūs žmonės su konkrečiais polinkiais, silpnybėmis, geismais ir morale. Ar labai pasitikime savo viešpačiais Valdovų rūmų šalyje? Ar pasijausime saugiau išgirdę apie dar vieną mus kontroliuojančią inspekciją, už kurią vis vien jau sumokėta mūsų pinigais?
