Populizmas - ne Brisius, bet vis vien turi savo galą. Arba pabaigą. Kalbu ne apie populizmo reiškinį, o apie žodį, kuriuo iki šiolei tas reiškinys buvo įvardijamas. Tačiau, deja, tai nėra filologija.
Pradedant Rolando Pakso pirmaisiais skrydžiais į prezidento rinkimų kampaniją, populizmas pasidarė bene dažniausiai politikų ir žiniasklaidos linksniuojama sąvoka. Visi pamatė populizmo pavojų. Ir ne be reikalo. Būrėsi antipopulistiniai spiečiai, pradžioje apėmę politinį jaunimą, o prieš paskutinius Seimo rinkimus ir save tradicinėmis vadinusias partijas - konservatorių, liberalcentristų ir, žinoma, socialdemokratų
Populiariai kalbant, tai keletą metų buvo lietuvių politikų raktinis žodis, kuris pamažu įgijo tokias prasmes, kad tuo pačiu metu nusakė viską ir nieką. Jau prieš metus kai kas iš nekantrių politinio spektaklio stebėtojų net ėmė nepatenkintai burbėti ir siūlyti keisti žodį “populizmas” į kitą, dar senesnę kategoriją, bet graikų patikrintą ir liberaliosios demokratijos bandymus atlaikiusią “demagogiją”.
Tačiau populizmo galas Lietuvoje buvo atrastas patyrusių nomenklatūrinės politikos vilkų, vedamų nenuilstančio ir dabar jau visai karingo Gedimino Kirkilo. Prasidėjusių valdančiosios koalicijos formavimo darbų įkarštyje jis pagaliau įsiskaitė į savą (socdemų ir soclibų) bei svetimas programas ir suprato, kad (1) Darbo partijos rinkiminiai ir kiti programiniai dokumentai įrodė, kad anksčiau socdemai klydo arba pasikarščiavo, piktindamiesi Viktoro Uspaskicho populizmu; kad (2) socdemai ir darbiečiai yra iš to paties idėjinio kelmo (tiesa, tai pastebėjo ir Bronislovas Genzelis, suskaičiavęs, kad TSKP partines mokyklas baigusių Kirkilo bendramokslių Darbo partijos seimūnų sąraše yra daugiau nei pačių socdemų); kad (3) didžiausi populistai, kaip parodė karingi skaičiavimai, yra konservatoriai, nes jų pažadų įgyvendinimui reikia daugiau pinigų.
Deja, čia nėra vietos visiems niuansams, kurie išryškėjo gausiuose šiandieninio krašto apsaugos ministro, pasiryžusio ir toliau nenuleisti plunksnų politinėse batalijose, pareiškimuose. Tam dar bus laiko.
Nuo šiol Lietuvoje žodis “populizmas” ima nieko nebereikšti. Tačiau ima reikšti geniali mintis, kad rinkimams pasibaigus reikia tiesiog nustoti elgtis vėjavaikiškai ir užmiršti, kas buvo kalbėta prieš jiems prasidedant ar jiems vykstant.
Buvusio ir esamo Vyriausybės vadovo frazės šiandien jau mintinai kartojamos, o Uspaskicho politinės kritikos taikinio pakeitimas lyg ir mažiau chrestomatiškas. Kas turima omeny? Ogi aplinkybė, kad darbo falanga prieš rinkimus visas ietis kreipė į Vyriausybės bei valdančiosios koalicijos plačias krūtines, bet po rinkimų, elektoratui patarus, apsižiūrėjo, kad svarbiausias priešas - tai ne valdžioje buvusieji, o aistringai tą valdžią antipopulistinėje kovoje palaikiusi opozicinė konservatorių partija. Štai ir rezultatas. Dabar reikia tikėtis, kad populizmo žodis bus vartojamas tik užsienio komentatorių, rašančių apie Lietuvą, ir paties Uspaskicho. Pirmieji jį taikys darbiečiams ir su jais susidėjusiems (buvusiems tradiciniais) socdemams, o antrasis greičiausiai išsitrauks šį terminą iš naujos užrašų knygelės tuomet, kai kalba pakryps konservatorių link.
Taigi populizmo metai baigėsi. Prasideda naujosios demagogijos era, kurioje pirmieji smuikai priklausys sugrįžusiems senųjų TSKP partinių mokyklų absolventams.
