Pagalvosite, ką bendro turi Lietuvos aukštuomenė su naujaisiais rusais? Arba, kitais žodžiais tariant, ką aukštasis stilius turi bendro su anekdotais apie juos, kai jau net pačioje Rusijoje normaliems žmonėms pabodo tuos anekdotus pasakoti ir dar tikėtis, kad bus juokinga?
Nesunkiai paaiškinsiu, nes per pastaruosius du mėnesius populiaraus laikraščio “Lietuvos rytas” prieduose (nuo “Stiliaus” iki “Gyvenimo būdo”) buvo paskelbta keletas galinčių sudominti straipsnių apie naujuosius Lietuvos aukštuomenės herojus - ant rusiškų helikopterių sparnų besisukančią Borisovų šeimyną.
Užmirškime “Stilių”. Įdomiau dirstelėti į praėjusio šeštadienio “Gyvenimo būdą”, kur paskelbtas vienos žurnalistės (pavardė skaitytojams žinoma) reportažas apie Vilniaus verslininko, “Avia Baltika” šeimininko Jurijaus Borisovo sūnaus vestuves. Apskritai vestuvės yra privatus reikalas ir niekam nederėtų į jį kištis. Tačiau ne vestuvės ir net ne pati Borisovų šeimyna yra šių pastabų pretekstas. Įdomiau yra nagrinėti LR aukštuomenės kroniką ir jos autorių retoriką.
Nežinia, kodėl apskritai dirstelėjau ton pusėn. Viskas įvyko netikėtai ir spontaniškai, lyg pamačius, tarkim, “Mūzų malūne” meksikietiškos muilo operos recenziją. O dabar limuzinai su malūnsparniu, vilniečio modeliuotojo šypsena, “Villonas” ir t.t., - viskas tiesiog driokstelėjo banalybe. Buvo neįmanoma susilaikyti nepaskaičius. Trūko tik siužeto su gyvu Astoru Piazzolla arba netikėtai atsiradusiu dar vienu vaiku, kurį likimo vingiuose visi buvo užmiršę. Jei dar būtų atsiradusi nuotrauka su amžinai nustebusiais Onutės Valiukevičiūtės antakiais - tikrai būtų tekę daryti iki šiol absurdišku laikytiną darbą, t.y. publikacijos iškarpą. Tačiau pagalvojau, kad laikraščio pradėta įdomi praktika atskiromis knygelėmis publikuoti rezonansinių straipsnių rinkinius (pvz.: burtininkės Lenos tema) tikriausiai bus tęsiama. Toks istorikui ar kultūrologui parankus šaltinis greičiausiai atsiras ir Borisovų garbei.
Grįžkim prie publikacijos ir rytietiškų stebuklų, apie kuriuos anksčiau galėjai spėlioti tik iš paskutinio dešimtmečio banalių rusiškų serialų. Prieš žurnalistės akis iškyla rūsti apsauginių gorilų saugoma aplinka. Joje surežisuota trijų dalių šventė (man itin įstrigo čigonų ansamblis). Labai daug dovanų ir jaunuosius kamuojanti problema: kur jas dėti. Žurnalistė išaiškino, kad buvo pasirinktas miegamasis (atrodo, dešimt jaunosios tėvo dovanotų žirgų į “Villoną” nebuvo atginta, nors žurnalistė apie tai nerašė, nepagalvojusi, kad inspiruoja paralelę su kadaise skandalingu filmu “Kaligula”).
Puotoje nebuvo generolo, bet buvo prezidentas. Taigi naujųjų rusų stilius sankcionuotas aukščiausiu lygiu. Atvirai sakant, visame šiame reportaže labiausiai nustebino autorės meninis skonis, kuris akivaizdžiai pranoko Valiukevičiūtę. Aprašydama siužetą su prezidento pasirodymu 20.00 val., ji laiku užfiksavo dovanos bruožus. Išaiškėjo, kad buvo įteiktas paveikslas su trimis paukščiais. Daugiau nebuvo gilintasi, nes tikriausiai straipsnio paskirtis ir apimtis neleido to padaryti. O kiek insinuacijų būtų galima išrutulioti: lemtingas Trejybės simbolis, paralelė su Šyškino meškiukais arba - šiai dienai dar aktualesnė - su Dariaus ir Girėno skrydžiu. Tačiau neprapuola viltis, kad panašių siužetų dar sulauksime ateityje.
Lietuvių pasakose puotos pabaiga dažnai būdavo palydima tokių žodžių: ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj nieko neturėjau. Laikraščio publikacijoje to nėra. Tačiau yra vienas neabejotinas dalykas. Kai naujųjų rusų nuotykiai banalybe tampa Rusijoje, jie iš naujo atrandami Lietuvoje. Kokia graži Lietuva, gal tik lietuvių joje daugoka.
www.akiraciai.lt
