Užsitęsusio Lietuvos politinio rudens ūkanose šiandien nepaliaujamai liejasi tikras pasimetusiųjų šūkčiojimų, signalinių reketų pokšėjimų ir savųjų paieškos signalų triukšmas. Negalintys orientuotis pagal garsą prašyte prašosi kompaso.
Ar nebus taip, kad populiariausia retorine figūra įsiskandalijusiame rudens rūke kuriam laikui tapo klausimas: kodėl dabar? Jo autorius žinomas, o kartojančiųjų tiesiog nebesuskaičiuosime. Šiaip ar taip, kol kas šioje laiko ir erdvės sankirtoje ryškėja, kad „dabar“ yra susiję su Lietuvos įsiliejimu į NATO ir Europos Sąjungos žemėlapį. Lietuvos „dabar“ pasidarė toks pat, kaip ir viso Vakarų pasaulio, tad susiliejo su jo dabartimi. Viskas, kas nulemiama tokios pasaulio situacijos, atsispindi ir mūsų viešojo gyvenimo veidrodžiuose.
Štai kad ir oranžinė praėjusios žiemos pūga, pakeitusi pietinį ir vakarinį Rusijos interesų zonos pakraštį. Apšalusiais pirštais rusų strategai vedžioja buvusios sovietų Ukrainos ar Gruzijos teritorijas naujame žemėlapyje. Oranžinis virusas jiems – tai jokiu būdu ne Lietuvos gatvės krepšinį sukelianti liga. Tai kažkas, kas kertasi su autoritariniu Rytų libido. Kažkas, kas Vladimiro Putino jaunystėje domino KGB ir šaltojo karo žvalgybinio arsenalo sargus.
Vakarykštį ketvirtadienį užstrigusias Rytų ir Vakarų politinio kompaso rodykles galėjo išklibinti dvi mūsų spaudoje pasirodžiusios publikacijos. Viena buvo paskelbta „Lietuvos ryte“. Tai buvo žinia apie Maskvoje išvaikytą demonstraciją, kurios dalyviai protestavo prieš uždraudimą tų Rusijos pilietinių ir visuomeninių organizacijų, kurios gauna finansinę paramą iš užsienio. Kitas tekstas, paskelbtas „Veide“, priklauso žurnalisto Audriaus Bačiulio plunksnai. Jo įžvalgiame komentare buvo atkreiptas dėmesys į tų pačių Putino Rusijos įstatymų leidėjų apsisprendimą skirti dar 50 mln. litų demokratinių procesų rėmimui užsienyje, t.y. Baltijos šalyse.
Net rudens rūkuose galima susivokti, kad tarp tų demokratijos paramos nusipelnusių šalių yra ir rusiškai skandalistų šalimi vadinama Lietuva. Taip ir prisimenu seną sovietmečio kalambūrą: „Sami varim, sami pjom...“ („Patys verdam, patys geriam“). Pastarųjų metų nuotaikų audros ant naujosios Vakarų ir Rytų ribos iš tiesų ima klaidinti kompasus, kuriuos turėtų nešioti mūsų valstybinio laivo kapitonai.
Kai Vakarų pasaulio lyderiai palaikė „oranžinės“ revoliucijos idėjas, o besidžiaugdami demokratijos pergalėmis Gruzijoje ir Ukrainoje nesyk įvardijo Lietuvos kaimynę Aleksandro Lukašenkos Baltarusiją paskutine diktatūra Europoje, Rytuose sugirgždėjo šaltojo karo arsenalo vartai. Neabejotinai girdėdami Europos Sąjungos politinių sluoksnių raginimus prisidėti prie demokratijos eksporto į Rytus, pirmiausia į Baltarusiją, ir net skaičiuodami tam skirtas lėšas (apie jas buvo skelbta viešai), apsisprendė akimirksniu.
Kadangi valstybinės struktūros pačios negali eksportuoti į Rytus Vakarų demokratijos vertybių, dažniausiai tiesiog remiamos tos pilietinės organizacijos, kurioms liberaliosios demokratijos vertybės nuoširdžiai knieti. Savo požiūrį į totalitarizmą, visuomenių uždarumą ir demokratiją nuolat demonstruojantis George‘as Sorosas taip pat labai garsiai kėlė tokias idėjas. Tad rusų atsakas yra interpretuotinas kaip kontrasmūgis tiems, kurie tiki, kad Rusijos visuomenei gali pritikti vakarietiškos liberaliosios demokratijos vertybės ir oranžinė spalva. Muškim priešą jo teritorijoje, kadaise mokė Josifas Visarionovičius.
Rusijos veiksmus galima pavaizduoti tokia teatralizuota scena. Tarkim, Rytai kalba Vakarams (rusiškai): norit Vakarų demokratijos – patys ją imkit. Uždarome savą pilietinę visuomenę nuo tarptautinių organizacijų solidarumo ryšių, o jums patiems, vakariečiams iš artimojo užsienio, pasiūlome Rytų „demokratijos“ idėjinę paramą už 50 milijonų. Jei Vakarai yra atvira visuomeninė erdvė ir jei rytinis naujųjų Vakarų pakraštys yra moraliai pairęs, ta parama negalės būti nei uždrausta (tai Rytų teisė), nei nenuryta. Ji būtinai nuryjama. Politinio rudens ūkanose Rytų ir Vakarų kompaso rodyklės blaškosi be jokios logikos, o moralinė sumaištis oranžinės spalvos orientyrus palieka tik gatvės krepšiniui.
Kokios prognozės? Jei pasaulinės naftos kainos kils, bus dar daugiau rusiškų pinigų „demokratiniams procesams“ Lietuvoje remti. Matysim dar daugiau subtitruotos rusiškos televizinės produkcijos, nuostabos kupini balsai komentuos Lietuvos televizijos ekranuose Maskvos gatvių papročius, o visokios rytietiškos visuomeninės organizacijos siūlys bendradarbiauti ir paremti lėšomis bendruosius projektus. Bus dar daugiau sorosologijos atpažinimo seansų.
Pasimetę vertime – žavinga vakarietiška melodrama, Sofia Coppola vaizduotės dėka užkabinusi nūdienos egzistencijos esmines stygas. Bet politinė Lietuvos migla gali apsunkinti sąlygas ją išvysti. Kai kam atrodo, kad čia reikia pirmiausia išversti į rusų kalbą ir tik tada subtitravus lietuviškai pateikti surogatą tiems, kuriuos kai kas vadina tiesiog lietuviškai šnekančiais rusais. Statistika čia taip pat negailestinga – esame geriausiai rusų kalbą mokanti ir menkiausiai susišnekanti angliškai tauta Europos Sąjungoje. Klauskime: kiek visa tai dar užtruks ir kokia kalba pagaliau bus garsiai ištarta tai, kas Vakaruose skamba tiesiog „welcome home“?
