Kažin ar Lietuvoje kada nors atvės kova tarp Valentino dienos ir Vasario 16-osios? Jau keliolika nepriklausomybės metų įsimylėjėlių šventė ir šiuolaikinės Lietuvos gimtadienis konkuruoja laisvoje emocijų, patriotizmo, tautinio solidarumo, vartojimo, pirkimo ir pardavimo rinkoje.
Tam tikra prasme vasario 14-oji ir Vasario 16-oji atidengia skirtumus tarp lietuvių kartų: kuo aktyvesnės hormonų audros, tuo labiau dera raudonųjų širdelių žaidimai. Ir atvirkščiai: kuo brandesnio amžiaus pilietis, tuo rūstesnis veidas per Vasario 16-ąją. Tada visos lietuviškojo patriotizmo stygiaus jaunuomenėje diagnozės yra susiejamos su Valentino diena. Tai jau nesyk sakyta visuomenės gyvenimo apžvalgininkų ir kritikų.
Per penkiolika metų Vasario 16-osios tradicija nuėjo netrumpą kelią nuo minėjimų prie šventimo, kelią nuo skausmingai rūsčių veidų prie nacionalinio gimtadienio linksmybių. Kita vertus, įtampa tarp Įsimylėjėlių dienos nuotaikų ir valstybės šventės nedaug pasikeitė. Nebent įžvelgtume tam tikrus nuobodulio ženklus, pasitinkančius šiemetinę Valentino dieną Lietuvoje. Drįstu manyti, kad, nepaisant visuomenės apklausų liudijimo, jog apie 60 proc. lietuvių švenčia įsimylėjėlių šventę, bent jau gatvėse to nelabai matyti. Nors tik rimtesni tyrimai padėtų susivokti, ar tai atsispindi ir komerciniuose rezultatuose, barų apyvartoje bei muzikantų pajamose.
Desperatiškos reklamos pastangos raudonųjų širdelių simboliais įkaitinti šventinį šurmulį rodo, kad linksmybių rinka jau taip lengvai neužsiveda. Ar nebus atsitikę taip, kad pradeda keistis mados ir jau net jauni žmonės ima bodėtis komercialėjančių papročių. Štai viena Lietuvos radijo stotis transliuoja socialinę antireklamą, raginančią nepasiduoti Valentino dienos žaislų turgaus vilionėms, o atrasti gilesnes prasmes patriotiniuose jausmuose. Šalia to pastebėtume, kad rusiški TV kanalai, pamiršę savuosius rytietiškus kalendorius, šiandien atradinėja meilės šventę iš naujo. Gal tiesiog ši mada ritasi į Rytus?
Bet ar nematyti ir tam tikros abiejų datų, jas žyminčių nuotaikų ir retorikų susipynimo tendencijos? Atrasime ir valentiniškų širdelių šalia mūsų trispalvės. Susidursime ir su užrašais „Aš vis dar myliu Lietuvą“. Pagaliau Vasario 16-osios šventimo ir linksmybės laipsnis vis labiau kyla, nepaisant šalto žiemos meto ir ankstyvųjų sutemų. Lyg kompromiso tarp dviejų ritualų žymė šiandien pasirodo tikros ir pagyvenusios jaunuomenės vakarėliai baruose, kurie susispiečia Vasario 15-osios vakarą. Ko gero, visa tai su gera doze humoro būtų galima pavadinti šv. Valentino dovana Vasario 16-ajai.
Istorikas Tomas Baranauskas į nacionalinį šventės horizontą įtraukia naujus Valentino dienos (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_338529) patrauklumo bruožus. Anot jo, su vasario 14-ąja sietinas ir pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas – prieš beveik 1000 metų pagonys prūsai tą dieną nugalabijo šv. Brunoną. Visa tai rodo, kad šventiniuose ritualuose atsiranda naujų ir natūralių asociacijų, kurios – sąmoningai ir nesąmoningai – dalyvauja mūsų bandymuose surasti taip geistiną pasitikėjimą tradicijomis ir vieniems kitais. Juk nacionalinės šventės irgi yra visuomenės emocinės būklės patikrinimas, leidžiantis apsidairyti ir susivokti, kiek šventiškumas yra mus bent trumpam suvienijantis, o kiek tiesiog komercinės reklamos ar valdžios nuspręsto laisvadienio padarinys.
