Lietuvoje atrodyti ir būti geru prezidentu nėra lengva, tačiau, regis, mums visai neblogai pasisekė abiem iki šiolei išrinktais atvejais - Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus, o ateitį dar dengia nežinia. Nelengva todėl, kad konstitucinės prezidento galios ir kompetencijos yra neadekvačiai menkos, palyginti su Lietuvos piliečių šiai institucijai teikiama simboline reikšme.
Prezidento asmens susvarbinimas rinkėjų akyse ir didesni nei galimybės, kurias suteikia jam Konstitucija, lūkesčiai sukelia rimtą valstybės vadovo padėties prieštaringumą. Tai rodo dalyvavimo buvusiuose rinkimuose statistika ir dabartinės valdančiosios koalicijos primygtinis noras suplakti į viena prezidento ir savivaldybių rinkimus. Šios pastabos turėtų labiau išduoti rūpestį dėl mūsų pilietinės visuomenės pasimetimo (nuolatinis deus ex machina laukimas), o ne abejones dėl konstitucinių prezidento galių.
Dar viena ypatybė, neišvengiamai lemianti prezidento veiksmus, yra privalomas jo nepartiškumas. Tai verčia itin kruopščiai stebėti savo politinių nuostatų ir Lietuvos politinių partijų orientacijų sąsajas, siekiant atskirti politiškumą nuo partiškumo. Čia neabejotinai geresnė antrojo prezidento padėtis: Valdas Adamkus, skirtingai nei Algirdas Brazauskas, neturėjo rūpesčio dėl nepartiškumo fikcijų ir realijų, tačiau ir jam turėjo kilti sunkumų, laviruojant šių konstitucinių sąlygų vingiuose. Valdo Adamkaus penkmetis išties gali būti pavadintas nepartinio prezidentavimo penkmečiu.
Žvelgiant į praėjusius penkerius metus, itin svarbu atpažinti, kaip Valdas Adamkus orientavosi šiame išorinių prieštaravimų lauke. Nuo pat rinkiminės kampanijos pabaigos jo kalbėjimuose ryškėjo vienas itin ambicingas pasiryžimas ar pažadas: siekti, kad visos konstitucinės prezidento galios būtų maksimaliai išnaudotos, kad prezidentas nebūtų vien pasyvus valstybės vadovo simbolis, priverstas tik reprezentuoti tarptautiniuose ritualuose, kurių taisykles dažniausiai kuria pasaulio didieji. Tad pačios pirmosios intencijos, išryškėjusios rinkiminėje retorikoje, rodė, kad ateidamas į Prezidentūrą Valdas Adamkus labai adekvačiai suvokė, kas jo laukia ir ko iš jo tikimasi.
Politologams ir politiniams priešininkams paliekant smulkmenišką analizę to, ką prižadėjo rinkėjams ir kaip elgėsi antrasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidentas, norėtųsi pabandyti keliais štrichais nubrėžti Valdo Adamkaus penkmečio bruožus.
Pirmiausia pabrėžtinas tiesiog desperatiškas, tai dešinį, tai kairįjį sparną gluminęs siekimas būti geram kiek įmanoma įvairiems politiniams ir platesniems socialiniams sluoksniams. Valdas Adamkus, skirtingai nuo Algirdo Brazausko ir naujai išrinkto prezidento Rolando Pakso, laimėjo rinkimus nebūdamas jokios politinės partijos narys, siejamas tik su liberaliu intelektualiniu “Santaros-Šviesos” sąjūdžiu, kurio dalyvių liberalizmas neretai radikaliai skyrėsi nuo principų, pabrėžtų Lietuvos liberalų sąjungos veikloje. Jam nereikėjo nei stabdyti savo narystės kokioje nors partijoje, nei itin stengtis demonstruoti nešališkumą buvusios partijos interesų akivaizdoje. Kita vertus, toks politinis stilius visados yra lyg lazda su dviem galais. Priežodis “visiems geras nebūsi” reiškia ir tai, kad taikytojams ir arbitrams dažniausiai kliūva ir nuo vienų, ir nuo kitų. Norėdamas patikti visiems, politikas rizikuoja iki galo nepatikti niekam. Tačiau tuo pačiu metu tai buvo veikla, nusipelnanti prezidentinio stiliaus pavadinimo. O “stilius yra pats žmogus”, sakydavo Renesanso mąstytojai.
Žinant, kad prieš penkerius metus dešinysis elektoratas daugiausiai balsų atidavė už Valdą Adamkų, nenuostabu, kad buvo viliamasi tolesnių desovietizacijos žingsnių, palankumo raganų medžiotojų įpročiams. Šokiruojanti buvo reakcija į Prezidentūros bandymus simboliniais praeities nuopelnų įvertinimo aktais - ordinų suteikimu - įveikti idėjinę-socialinę įtampą šalyje. Buvusio LTSR KGB karininko ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio apdovanojimas, papiktinęs dešiniuosius ir išdavęs valstybės vadovo simbolinį rūpinimąsi politinio stabilumo palaikymu, gali būti geriausias pavyzdys, kviečiantis viešąją opiniją keisti papročius ir nustoti liežuviais pribaiginėti pralaimėjusiuosius. Pasinaudodamas itin aukštu populiarumo reitingu jis stengėsi vieniems būnant pozicijoje padėti opozicijai nenusivilti. Vakarietiška politinės harmonijos paieškų patirtis leido jam demonstratyviai diegti varžymosi bendradarbiaujant principus. Regis, prabėgę metai ir padiktuotos aukštosios politinės mados taisyklės net iš šeimyninių-gimininių rietenų pašalino aštresnius pro et contra politinius motyvus.
Lietuvos konservatoriams ir apskritai dešiniajam elektoratui džiaugiantis absoliučia dauguma Seime, Marijono Misiukonio nobilitacija - aukštas valstybės apdovanojimas, kad ir trikdantis mėgstančiuosius dalyvauti išimtinai triumfiniuose nugalėtojų spektakliuose, vis dėlto atskleidė Valdo Adamkaus siekį didinti Lietuvos žmonių toleranciją, gebėjimą kalbėtis oponuojančioms stovykloms. Tapatinamam su politine dešine Lietuvos Prezidentui tai buvo labai svarbus veiksmas. Toksai kairės-dešinės balansavimas dar labiau išryškėjo per konfliktą su stipriu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Prezidento viešai išreikštas nepasitikėjimas konservatorių premjeru privertė valdančiąją daugumą pristabdyti beatodairišką naudojimąsi absoliučios Seimo daugumos privilegijomis.
Socialdemokratinė opozicija tada daugeliu atveju tapatinosi su Prezidento elgsena. Tačiau po kelerių metų Seimo daugumoje atsidūrusiems socialdemokratams jau visiškai nebepatiko Valdo Adamkaus sumanymas grąžinti pirmojo nepriklausomos Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio nuopelnų įvertinimo prezidentine pensija klausimą diskutuoti į Seimą. Tada kairėje buvo reaguota išskirtinai neigiamai, tariant, jog Prezidentas rūpinasi tik savo įvaizdžio atspindžiais dešiniojo elektorato akiratyje.
Veikimas grynai politinėje sferoje, užsidarant Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros santykių trikampyje, nebuvo ypatingas Valdo Adamkaus penkmečio ženklas. Šis trikampis, kuris iki dabar rėmina stiprioje sovietinės biurokratijos tradicijų įtakoje esantį liaudies tarnų sluoksnį, nėra specifiškai susirūpinęs pilietinės visuomenės pajėgų dalyvavimu priimant sprendimus. Tad dar svarbesnis praėjusių kadencijos metų bruožas - tai nuolat pasikartojančios Prezidento Valdo Adamkaus pastangos kalbėti ne tik su politinėmis partijomis ir valstybės institucijomis, tačiau kiek įmanoma tiesiogiai kreiptis į piliečius ar jų asociacijas. Tai nelengvas uždavinys prezidentui, kuris renkamas tiesioginiuose rinkimuose, tačiau kurio kompetencijos yra beveik tapačios parlamentų renkamų Estijos ar Latvijos prezidentų kompetencijoms. Tad Valdo Adamkaus stiliumi pavadintina simbolinė atskirų ministerijų ar žinybų kontrolė, kuri kompetentingai galėjo būti atliekama tik nuolat kreipiant platesnių visuomenės sluoksnių ir žiniasklaidos dėmesio ietigalius į opias mūsų krašto problemas.
Nuolatinė švietimo ar pensijų reformų vykdytojų kritika, adresuota tiesiogiai už šiuos valstybės gyvenimo barus atsakingiems pareigūnams, buvo vienoks, labiau tradicinis būdas. Tačiau siekinys kreiptis tiesiogiai į visuomenę, akcentuojant opiausias jos kasdienio gyvenimo problemas, labiausiai atsiskleidė tokiais atvejais kaip Skurdo monitoringo komisija, sukurta Prezidento dekretu, ar Lietuvos ateities iki 2020 metų scenarijų konkurso inicijavimas. Skurdo būklės Lietuvoje įvertinimas 2001 metų pranešime su viešosios politikos priemonių rekomendacijomis rodė, kad buvo siekta ne tik tiesiogiai daryti įtaką visuomenės gyvenimo kokybės raidai, bet ir kompensuoti tarpžinybinius nesusipratimus, atsiradusius derinant nacionalinės svarbos veiklą.
Bene labiausiai visuomenės dėmesį patraukė tai, kad Valdas Adamkus, besirūpinantis vargingiausiais gyventojų sluoksniais, neperėjo į populistinį pataikavimą. Nori nenori jam turės priklausyti ryžtingo nepopuliarios - nušvilpimu gresiančios - tiesos sakymo iš aukščiausios tribūnos pradininko titulas. Tai žmogus ir politikas, kuris visados siekė parodyti, kad dėl valdžios negalima nei ciniškai meluoti, nei nepagrįstai žadėti. Sietina tai su žodžiais, tartais įsiaudrinusiam Žemdirbių suvažiavimui, kurių prasmę buvo nelengva priimti - dabartinis, atsilikęs Lietuvos žemės ūkis ateities neturi. Regis, jo veiksmuose išryškėjo tai, kad įvairių visuomenės sluoksnių atžvilgiu Valdas Adamkus taikė tuos pačius įtikinėjimo metodus, kuriuos atpažįstame dialoge su politinėmis partijomis. Jis išdrįso garsiai prabilti apie tai, kad atskiros visuomenės grupės neišvengiamai turi skirtingus interesus. Jei kas nors per daug proteguoja vieną socialinį sluoksnį - kils kitų nepasitenkinimas, o tada neišvengiama įtampa visuomenės viduje. Taip gali atsitikti net tada, kai naujasis politinis-partinis isteblišmentas pasiekia civilizuotos koegzistencijos laipsnį, padedantį oponuojančių grupių lyderiams pasiekti bendrus susitarimus.
Greta daugelio savybių praėję metai turėjo vieną specifinį ir galbūt simbolinį bruožą, kuris prieš pusantrų metų šmėkštelėjo TV ekranuose ir spaudos puslapiuose. Neretų visuomenės budinimo iniciatyvų kaltininkas Lietuvos Prezidentas kartu su savo veiklos dešimtmetį atšventusiu Atviros Lietuvos fondu paskelbė Lietuvos ateities scenarijaus iki 2020 m. konkursą. Sumanymo esmė buvo siekis paskatinti besimokančią ir bestudijuojančią jaunuomenę, akademinius sluoksnius, nevyriausybinių organizacijų narius pradėti rišliau įsivaizduoti savąją ateitį. Žiūrint iš neilgos laiko perspektyvos šis veiksmas buvo žybsnis kone visuotino skepticizmo ir nusivylimo politine-socialine šalies padėtimi fone. Politinė išmintis liudijo, kad ateities vizijos daiginimas yra svarbiausia simbolinė valstybės vadovo užduotis. Gal dėl to Valdo Adamkaus penkmetis gali įgyti didžiausio pesimizmo ir ryškių ateities vilčių kontrasto bruožus.
Istorija perša mintį, kad viena ar kita politinė civilizacija susiformavo ne tik dėl rašytinių teisinių aktų, bet ir dėl spontaniškai besiklosčiusių tradicijų. 10-metė Lietuvos Konstitucija tikrai neapibrėžia visų prezidentinės institucijos charakteristikų - jos formuojasi ir formuosis buvusių ir būsimų prezidentų elgsenų, manierų, stiliaus, asmeninės charizmos, moralinių pasirinkimų bei neišvengiamų atsitiktinumų dėka. Čia pabrėžtinas labai racionalus Valdo Adamkaus patirties, sukauptos Vakarų libertaliosios demokratijos sąlygomis, resursų panaudojimas svarbiausiems šalies politiniams tikslams pasiekti ribotos LR Prezidento konstitucinės kompetencijos sąlygomis. Tai rodo jo gebėjimas suburti veiklią ir stabiliai dirbančią komandą. Valdo Adamkaus penkmetyje Prezidentūra, teisiškai - tik prezidento patarėjų ir referentų tarnyba - įgijo substancinį svorį. Kartais dėl sėkmingai pasirinktų asmenų gebėjimų, kartais - objektyviai ir nevalingai - dėl itin aukšto Prezidento reitingo politinėms partijoms ir nepatenkintiems viešosios administracijos urėdams stengiantis nukreipti kritikos ietis nuo Valdo Adamkaus asmens į patarėjų pusę.
Penkmečio bruožu galima būtų pavadinti tarptautinio Lietuvos įvaizdžio NATO plėtros ir derybų dėl narystės Europos Sąjungoje akivaizdoje pasikeitimą. Turėdami daugeliu punktų blogesnius ekonominius-socialinius rodiklius ir įvaizdžio formavimo bei stereotipų įveikos pasiekimus nei estai, Valdo Adamkaus dėka nesame labai jiems pralaimintys Vakarų dėmesio paieškose, o George’o W. Busho vizitas Vilniuje parodė, kad kuriam laikui buvome tapę ir Baltijos regiono lyderiais. Čia Valdas Adamkus jautėsi kaip žuvis vandenyje, suteikdamas plačias galimybes tobulėti mūsų margaspalvei diplomatijai ir politiniam elitui. Vakaruose, įsitikinusiuose, kad kiekviena visuomenė turi tokią valdžią, kurios ta visuomenė nusipelno ir išsirenka, Valdo Adamkaus vakarietiškumas reprezentavo visos Lietuvos vakarietiškumą, lygiai kaip dabartinis pasirinkimas - rytietišką nostalgiją.
Savo asmeninio įvaizdžio saugojimo, koregavimo ir dėmesio žiniasklaidai akcentavimo bare įžvelgtini kadenciją baigusio Prezidento žingsniai ant pačios briaunos, kuria vaikščioti nėra įpratę mūsų posovietiniai politiniai lyderiai ir nonkonformistiniai intelektualai, kuriems pavojingi perlenkimai galėjo pasirodyti ordinų dalijimas laikraščių redaktoriams ar autoritetingesniems žiniasklaidos laukų artojams. Neišdilo ir Valdo Adamkaus sprendimai, padaryti generalinės prokuratūros ir “Lietuvos ryto” dvikovos metu. Didžiausiam šalies laikraščiui nesunkiai sugebant populiariai įvykius nušviesti sau priimtinesne spalva, nesant lygiaverčių sąlygų išklausyti ir antrąją pusę, šis epizodas taip ir liko skendėti ne itin skaidrioje migloje, perregimoje galbūt tik itin informuotų žmonių ir paliekančioje netikrumo jausmą. Tačiau, kita vertus, solidus V. Adamkaus dėmesys Lietuvos žiniasklaidai, kad ir kokia ji būtų, rodė pastangas įtvirtinti ketvirtosios valdžios poziciją tarp kitų lygiai netobulų valdžių. Gal skaudus realybės atpažinimas ir pajutimas, kad stebukladariu būti tiesiog neįmanoma, buvo tie motyvai, kurie bent jau intelektualinių sluoksnių akyse lieka kontroversiški.
Dar vienas dalykas turės būti išryškintas Adamkaus penkmečio vizitinėje kortelėje. Tai viešųjų santykių, politinės retorikos liberalizacija ir vesternizacija, kurių iš jo tikėjosi daugelis rinkėjų. Pasibodėjusiems archajiškais posovietinio viešųjų ritualų baroko bruožais, iki Valdo Adamkaus viešpatavusiomis be galo ilgomis kalbomis, pabrėžtina hierarchine rikiuote ir negrabiai atliekamomis, dar nesenai išmoktomis protokolinėmis procedūromis prie širdies buvo naujos mados pasiūlymai. Žaismė politinio spektaklio režisūroje ir interpretacijose, trumpėjančios pranešimų kalbos, pabrėžtinas vengimas ekscelencijų ir kitokių protokolinių titulų ten, kur jų buvo galima išvengti, nori nenori diktavo vakarietiškas elgsenas bei leido išvengti perdėto valstybės vadovo ir apskritai valdžios išaukštinimo pilietinės visuomenės atžvilgiu. Tą nesunkiai galėjo atpažinti visi, kurie nebuvo nusisukę nuo viešojo gyvenimo. Tie, kuriems dėl vienokių ar kitokių nuopelnų valstybės švenčių progomis atsiverdavo Prezidentūros vartai, galėjo nesunkiai pasiduoti tų priėmimų žavesiui.
Jei vieta, kurioje dirba Lietuvos Prezidentas, yra pavadintina rūmais ir jei yra teisūs kultūros istorijos tyrinėtojai, teigdami apie nuo rūmų pusės neišvengiamai sklindančias madas, tai turime pripažinti Valdo Adamkaus penkmečio išskirtiniu bruožu naujo stiliaus atsiradimą. Kad ir kas laimėtų artėjančius prezidento rinkimus - šio stiliaus jau nebus galima lengvai išsižadėti. Tai turėtų pripažinti net tie, kurių papročiai formavosi sovietinių Maskvos rūmų įtakoje ir kurie didele dalimi patys pirmieji noriai perima naująsias madas.
Politologai, istorikai, politiniai antropologai ir dar daug vos žinomų visuomenės mokslo šakų tyrinėtojų turėtų turėti nemažai analitiniam darbui pasiduodančios medžiagos, kurią paliko Valdo Adamkaus penkmetis. Labai svarbi šiai patraukliai refleksijai aplinkybė yra ta, kad V. Adamkaus politinis elgesys ir kasdieniai žmogiški gestai nuolat provokuoja tokią refleksiją, skatina jos imtis be agresyvių tikslų. Ne tam, kad žūtbūtinai laimėtum, bet kad pajustum prasmingumo, supratimo, geranoriškumo bei tolerancijos gyventi kitokiems tarp kitokių laimę. Tai turi padėti pasitikti gyvenimo Vakaruose ir globalizacijos iššūkius pakelta galva.
Šiandien galime sakyti, kad ilgas politinės ir visuomeninės Valdo Adamkaus veiklos kelias nuolat ėjo laisvės link. Laisvės, kuri yra ne tik kolektyvinio asmens - tautos - nuosavybė, bet ir kiekvieno individo, žmogaus, piliečio savastis. Laisvės pėdos, paliktos kilnių Lietuvos laisvės kovotojų, buvo tie ženklai, kurie išugdė, neleido paklysti ir atsisakyti savų idealų Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui. Šiandien jau galima sakyti, kad mūsų tautos kelyje nemažiau reikšmingas laisvės pėdas paliko ir jis pats. Lietuvos visuomenė dar tik pradeda liberaliosios demokratijos pamokas, todėl tikėkime, kad jai prireiks dar ne vieno reikšmingo žingsnio, kurį žengs Prezidentas Valdas Adamkus.
