Neaiškinsiu garbiam “Omni Laiko” skaitytojui, kad pavadinime nėra atsitiktinės klaidos, kuri galėjo atsirasti verčiant sakinį iš lotynų kalbos į lietuvių. Kodėl žaidžiu klasikinės sentencijos žodžiais, paaiškės savaime, pasidalijus komentarais dėl besiplėtojančio žodžių karo ir viešų apkalbų tema - ko nepasidalija buvęs ir esamas šalies prezidentai?
Tas klausimas kilo Lietuvos TV laidos “Dviguba teisybė” (laida rodyta rugsėjo 22 d.) kūrėjams, o šių eilučių autoriui teko pabūti argumentais besikumščiuojančių būrelyje. Nepaisant prisiekusiųjų verdikto, daug kas liko neaišku, daug kas priminė ne mūšį, bet slėpynes. Dar daugiau minčių sukėlė kai kurie nuskambėję dalykai.
Pirmiausia akysna krito tai, kad, kvalifikuojant konstitucines kiekvieno laisvo piliečio teises reikšti savo nuomonę, nebuvo tinkamai įvertinta tai, jog esama didelių skirtumų tarp piliečio, kad ir labai iškilaus, bei valstybės prezidento. Jeigu sveikas protas neapgauna, kiekvienas laisvas pilietis yra atsakingas už savo žodžius prieš įstatymą ir moralinį kodeksą (jei tokį išpažįsta). O valstybės vadovas, net jei jam būtų suteikta tik simbolinė-ritualinė galia, yra atsakingas ne tik už savo žodžius, bet ir už tai, kas dedasi valstybėje. Tokio elementaraus dalyko nepakankamas suvokimas rodytų, kad neretai nuvertinama atsakomybės našta, kurią vienaip ar kitaip užsikrauna valdžios geidžiantis žmogus. Tą pasakys kiekvienas, kurio kultūriniame akiratyje yra bent viena Šekspyro drama.
Valstybės galva esmingai skiriasi nuo eilinio laisvo piliečio ne tiek įgyta galia, kiek atsakomybe už viską, kas dedasi jo institucinėje aplinkoje. Galbūt nėra būtina, kaip sako ciniška prancūziška patarlė, kad įžengiant į politinę areną už durų reikia palikti moralinius principus, tačiau tikrai yra būtina suprasti, kad eilinio piliečio asmeninės laisvės komfortas tikrai nebebus įmanomas tam, kuris laimėjo valdžią. Atsakomybės našta yra jo laisvės narvas. Štai kodėl sakau, kad tai, kas leidžiama jaučiui, nebeleidžiama Jupiteriui. Jupiterio žodžių svarstyklės neišvengiamai turi būti šimteriopai tikslesnės.
Iš šios tezės vestina kita pastaba. Minėtoje TV laidoje išryškėjo dar vienas bruožas, kurio apraiškų sočiai atsirado dar per Valdo Adamkaus prezidentavimo metus. Jo esmė yra ta, kad siekiant mandagių prezidento kritikavimo formų būdavo puolamas ne pats prezidentas, kuris autoritarinių nuotaikų liaudyje ex ofitio visada bus populiarus, bet jo komanda. Regis, iki šiolei nepralenkiami yra premjero Gedimino Vagnoriaus konservatoriai. Anuomet jiems nekart užkliuvo ir Prezidentūros patarėjų jaunystė, ir kvalifikacija, ir pažiūros. Praėjusį pirmadienį keistoką žodžių karą laimėjusi komanda taip pat daug kritikos adresavo Lietuvos valstybės vadovo dabartinei komandai. Nenoriu ginčyti nuomonės dėl vieno ar kito asmens kvalifikacijos - tai būtų tas pats, kas bandyti išlaužti duris, kurios ne tik neturi spynos, bet ir vyrių. Svarbiau yra kita. Ne komanda, bet prezidentas yra tas asmuo, kuris ryždamasis imtis bendrųjų tautos reikalų tvarkymo užsivertė atsakomybės girnapusę ant savo pečių.
Politinės kritikos iečių badymas į patarėjų figūras yra ne kas kita, kaip tam tikras eufemizmas. Jis primena XVIII amžiaus rusų pasakėčias ir realias istorijas. Caras būdavo geras, bet jo favoritai blogi. Tačiau jei mūsų viešojo gyvenimo mados rutuliojasi Vakarų demokratijos link, o ne smunka rusiško monarchizmo link, tai turime pamažu susivokti, kad blogi ar geri patarėjai yra tas pats, kas asmuo, kuris juos pasirenka. Patarėjo, ypač tikrai kvalifikuoto, padoraus ir gero, apskritai neturi matytis. Svarbiausias tautos institucijas turime gerbti visi, net tie, kurie patys esame institucijos.
