Vasara yra ne tik politinio klimato bei kalendoriaus dalykas. Kaip prekyba yra judriausia verslo dalis, taip vasara yra geriausias laikas patirti, ką reiškia nykstančios sienos tradiciniams kultūros valdininkų įpročiams.
Ką turiu omeny? Ogi kilnojamų ir vežiojamų kultūros vertybių rinką. Jei leistųsi antikvarai ir kolekcionieriai pasidalyti savo įspūdžiais, šį rudenį būtų galima pamąstyti, kiek lietuvių liaudies meno, rusų ikonų ar kitokio meno buvo europiečių nupirkta ir išvežta svetur į savas kolekcijas. Kai kas iš mūsų paveldo globėjų jau anksčiau baiminosi, kad ikišiolinė Lietuvos valstybės politika bei siekis riboti meno bei senienų ištekėjimą iš mūsų neturtingos šalies, netenka svarbiausių įrankių. Galima sakyt, kad muitinė buvo neefektyvi, bet vis dėlto šiokia tokia priemonė vykdyti senovišką judančio paveldo apsaugos priemonė. Dabar ir tos nebeliko.
Lietuvos suvenyrų rinka nėra itin išvystyta. Jai trūksta pagundų ir išradingumo, kuris visados padės naudotis paviršutiniu turistų smalsumu. Dėl to kartais apima nuostaba, lygiai kaip ir pajūryje susidūrus su žuvies restoranų skurdu. Labiau sofistikuoti ir subtilesnio skonio europiečiai, įgudę Paryžiaus blusų turgaus šniukštinėtojai ir Senos krantinės bukinistų bičiuliai ieško lietuviško kaimo rankdarbių, verpsčių ar drožinių. Kas nors iš senovės kalybos, kas nors iš proistorinių niekučių. Karų marų laikai daug ką išpustė Lietuvoje. Senų žemėlapių ir retų knygų čia niekados nebuvo daug. Tad nereiktų stebėtis, kad griebiama tai, kas dar liko.
Kas iš to vasarinio rūpesčio lietuviškų verpsčių keliais į Europą? Negi patarsi mokytis padirbinėti, sendinti drožinius, kaip kokiems graikams pudrinti smegenis nuobodžiaujantiems vokiečiams ar olandams, kuriems išties nėra didelio skirtumo senas ar naujas dirbinys? Svarbu, kad atrodytų, kaip tikras ir primintų pirmuosius Lietuvos įspūdžius.
Nuolatinis Aleksoto sendaikčių turgaus lankytojas jau šiandien gali pasigirti kokiu nors japono, portugalo ar alžyriečio meistro rankų darbu. Dažniausiai keramikos dirbinėliu, už pusę lito įsigytu iš tų lietuvių, kurie senstančiuose Vakaruose sėkmingai šluoja dėl įvairių priežasčių išmetamų daiktų krūvas. Gal praėjus keliolikai metų Aleksoto sendaikčių turguje bus galima atrasti lietuvišką turistinį niekutį iš buvusių turistų rinkinių?
Dabar galima tik pasakyti, kad bendroje Europos erdvėje beviltiškai atrodo kai kurios senos valstybių kultūros paveldo apsaugos priemonės. Jei jos būtų daiktai, reikėtų ieškoti muziejuose bei antikvariatuose. Neišvengiamai turi keistis kai kurios politinės nuostatos. Perkrautose bei visuomenės susidomėjimo menkai sulaukiančiose Lietuvos muziejų jau senai nebėra tuščių lentynų. Priešingai su muziejų biudžetais- ten senai nebėra pinigų. Spoksodami į Europos Sąjungos vartus, mes pamiršome mąstyti, kokias savybes turime ugdyti savoje visuomenėje, kad lietuviškieji rankdarbiai atrastų savo vietą Lietuvoje. Sakant paprastai- ne skylėtos biurokratinės apsisaugojimo priemonės, bet visuomenės skonio kėlimas bei rinkos aktyvinimas yra labiau tikėtina išeitis. Kai kurių restoranų interjerai jau dabar yra geras pavyzdys, kur gali rastis vietos bei prasmingos funkcijos daiktams, kuriuos dar nesenai buvome linkę išmesti.
Kažkada kažkokioje prėskoje Lietuvos TV laidoje buvo paliestas meno kolekcionavimo reiškinys. Herojai nuolat veikė kunigo R. Mikutavičiaus mirties fone. Iškrypęs žmogžudystės organizatorius buvo pristatomas kolekcionieriumi. Tiesiog geltona iliustracija to požiūrio į kolekcionavimą ir kolekcionierius, kuris buvo suformuotas sovietmetyje tikint visa apimančia valstybe, etatine kultūra bei valdininkų padorumu. Arba netikint niekuo ir neišmanant nieko. Eurovasarą lietui maišantis su įkaitusių gatvių dulkėmis yra galima pagalvoti, kad visokių sociokultūrinių prietarų nuplovimas būtų patų pats geriausias klimato padarinys.
