Žmonės, tvarkydamiesi asmeniniame ūkyje ir turėdami tam tikrų išlaidų, supranta, kad jeigu savo gyvenamajame name pirmiau atliks pastato apšiltinimą arba bent pasikeis langus į sandaresnius, gaus daugiau ekonominės naudos negu investavę į labai brangų televizorių arba perkloję kiemą naujomis šaligatvio plytelėmis. Suprantama, smagu turėti ir naują, prabangų televizorių, ir kiemą, išklotą naujomis plytelėmis. Tačiau ar ne verčiau pirma nudirbti darbus, duosiančius ekonominę naudą – t.y. apšiltinti būstą, sudėti sandarius langus, o tik paskui įgyvendinti vizualiai patrauklius, leidžiančius pasipuikuoti prieš kaimynus, sprendimus.
Tą patį modelį galima taikyti ir kalbant apie švietimo sistemą. Atrodo, dauguma suprantame, kaip labai svarbu sudaryti sąlygas vaikams mokytis, idant ateityje jie netaptų našta šeimai ir valstybei. O valstybės vyrai, gavę valdžią, dažnai užmiršta, kad pirmiausia reikia investuoti į tuos dalykus, kurie atsiperka, kurie užtikrina sėkmingą valstybės raidą. Pavyzdžiu čia galėtų būti švietimo sistema ar pastatų renovacija.
Mūsų valstybėje viskas vyksta atvirkščiai. Žmonės, pakliuvę į vykdomąją valdžią, užmiršta paprasčiausius ekonomikos dėsnius. Jie stengiasi statyti sau paminklus arba populistiniais darbeliais papirkinėti rinkėjus, nukreipdami jų dėmesį nuo esminių klausimų. Todėl ir “dygsta” šimtamilijoninės vertės stadionai, valdovų rūmai, brangiausios paveikslų galerijos, dešimtys milijonų investuojama į ministerijos pastato remontus. Tuo tarpu dar daugelyje mokyklų, jau nekalbant apie daugiabučius, pro langus švilpia vėjas, o ir pati švietimo sistema dėl prasto finansavimo tiesiog merdi. Kas tai? Ar tik populizmas, kuris skatino buvusius ir esamą premjerus A. Brazauską, G. Kirkilą, R. Paksą ar buvusį Ekonomikos komiteto pirmininką, Ūkio ministrą V. Uspaskichą, Valstiečių liaudininkų lyderę, žemės ūkio ministrę K. Prunskienę ir jų partijų kolegas lengva ranka leisti pinigus visur kitur, tik ne tokiems strateginiams valstybės reikalams kaip energijos taupymas ar švietimo sistemos stiprinimas.
Man kai kada atrodo, kad daromas suplanuotas nusikaltimas. O tiksliau, siekiama išleisti pinigus kur nors kitur, kad ekonominiams ir kitiems valstybės sėkmingą raidą užtikrinantiems svarbiems sprendimams jų paprasčiausiai neliktų.
Jau pirmaisiais darbo Seime metais teikiau įstatymo projektą dėl mokestinių lengvatų taikymo asmenims, kurie renovuoja savo būstą. Anot valdančiųjų, dėl tam tikrų mokesčių valstybės biudžetui netekčių šiam projektui nebuvo pritarta, nors toks įstatymas galėjo paskatinti žmones investuoti į pastatų šiltinimą. Savo ruožtu valdantieji su didžiausia energija ,,prastūmė“ Seime PVM lengvatą daržovių augintojams, nors iš anksto buvo aišku, kad iš to pasipelnys tik prekybinės bazės ir didieji tinklai, o ne daržovių augintojai.
Socialdemokratai, priešrinkiminiu laikotarpiu nuolat ,,daužomi“ ekonomikos ekspertų, pradėjo kalbėti apie energijos taupymą. Ar tos kalbos yra nuoširdžios, parodys ateitis. O gal tai tik baimė netekti valdžios? Arba tiesiog manymas, kad gavę vykdomąją valdžią nepriklausomi nuo Gazpromo ir Dujotekanos pinigų politikai vis tiek skubiai spręs pastatų renovacijos klausimus. O gal jie tikisi, kad sėkmės atveju ir sudarius kokią nors „kreivą“ koaliciją vėl galės ignoruoti ir blokuoti pastatų renovaciją bei energijos taupymą skatinančių klausimų svarstymą? Ir, žinoma, toliau žmonių sąskaita ,,šelpti“ dujininkus...
Tenka pastebėti, kad sprendimų dėl energijos taupymo vengė ir jokių sprendimų nesiūlė net tik G. Kirkilas, A. M. Brazauskas, bet ir ūkio ministrai, taip pat ir ankstesnės Seimo kadencijos Ekonomikos komiteto pirmininkas, o vėliau ūkio ministras V. Uspaskich.
Todėl kyla natūralus klausimas, ar jie buvo laisvi, nesusaistyti interesų ir galėjo priimti arba skatinti, kad tokie energijos taupymą lemiantys sprendimai, būtų priimti. Ar būdamas dujas tiekiančios įmonės akcininku V.Uspaskich, atėjęs į politiką ir tapęs Ekonomikos komiteto pirmininku, o vėliau ūkio ministru, norėjo rūpintis pastatų renovacija ir mažinti dujininkų pelną? Aišku, kad ne. Jis, tapęs ūkio ministru, daugiau rūpinosi, kaip atkovoti iš Dujotekanos prarastas pozicijas dujų rinkoje. Pastatų nerenovacija, o tiksliau, didelės dujų sąnaudos šildymui, vienu metu ir jam buvo vienas iš pasipelnymo šaltinių. Turbūt nereikia ypatingų mokslų, kad suprastum, jog didesniam šilumos ar energijos kiekiui pagaminti reikalingas didesnis kiekis kuro, o Lietuvoje tam reikalui 80 procentų naudojamos dujos. Kuo daugiau sudegini, tuo daugiau pelno nubyra. Kam tada stengtis renovuoti pastatus?
Kalbant apie energetiką negalima nutylėti dar vieno nusikaltimo ir kairiųjų politikų ,,darbelių“ Lietuvos elektros energetikos ūkyje. Pradžioje – Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas. Tuomet A. M. Brazausko vyriausybė, anot jo, dėl ES reikalavimų atskirti skirstomuosius tinklus nuo aukštosios įtampos tinklų atskyrė ir privatizavo Vakarų skirstomuosius tinklus, o jų savininkais tapę NDX Energijos vyrukai, atlikdami popierines machinacijas, ne tik atsiėmė investuotas lėšas, bet ir uždirbo neregėtas sumas. O vėliau jau kitas socialdemokratų premjeras G. Kirkilas, nežiūrėdamas į jokias ES direktyvas, vėl sujungė energetikos įmones į vieną Leo LT, kurioje Maksima gavo 38 procentus 8 milijardais litų vertinamo turto, visą valdymą ir dar išsimokėjo beveik milijardą litų dividendų. Beje, tą projektą priimant įstatymą nuoširdžiai palaikė ne tik valdantieji, bet ir opozicija save laikantys Darbo partijos atstovai Seime. Žmonės juk nekvaili, jie pastebėjo, kad po to balsavimo Maksimos tinkle vėl atsirado Krekenavos dešrų. Ar tai tikrai tik sutapimas???
Nors lietuviai už elektros energijos skirstymą ir taip moka brangiausiai Europoje, bet Maksimos vyrukams vis negana, vis dar norisi tą paslaugą branginti. Be to, kaip suprasti tokį dalyką, kai valstybės valdomi Rytų skirstomieji tinklai paduoda i teismą Valstybinę energetikos ir kainų komisiją dėl to, kad ši gina vartotojus ir nori sumažinti monopolininkų pelnus? Kas per reiškinys, kuomet valstybė eina prieš pačią valstybę? Valstybė yra didžiausia Rytų skirstomųjų tinklų akcininkė, o energetikos ir kainų komisija – taip pat valstybės išlaikoma. Maža to, valstybės išlaikomi teismai priima akivaizdžiai abejotinus, ne žmonėms, bet monopolininkui naudingus sprendimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad čia tėra paprasta „kirkiliška“ netvarka, kai viena ranka valstybėje nežino, ką daro kita. Bet pažiūrėjus atidžiau matyti, kad nėra jokios netvarkos: tiesiog privatūs interesai jau valdo kai kurias valstybės institucijas, o kai kurių ko gero - dar ne. Manau, reikėtų Valstiečių partijos, kurios ministras vadovauja Ūkio ministerijai, ir Socialdemokratų vadovų paklausti, kodėl Maksimos pelnai jiems yra svarbesni už Lietuvos žmones.
Kova prieš V.Poderio vadovaujamą Valstybinę energetikos ir kainų komisiją prasidėjo jau praėjusią savaitę, kuomet kai kurie Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nariai neatvyko į komisijos posėdį. Jame turėjo būti patvirtinta nauja, gyventojams žymiai palankesnė, elektros kainų skaičiavimo metodika. Jeigu ji nebus patvirtinta, po Naujųjų metų vėl gerokai pabrangs elektra. Kadangi šiuos į posėdį neatvykstančius komisijos narius paskyrė valdžios institucijos, iš esmės galima sakyti, kad valdžia vėl gina ne žmones, bet juos apiplėšinėjančias energetines monopolijas – šiuo atveju Leo Lt. Įdomu, kad ir pats Ūkio ministras nepritaria naujai metodikai. Manau, kad valdžios antimonopolinė politika turėtų būti žymiai ryžtingesnė ir kryptingesnė. Tada ir kainos ne taip sparčiai augs.
Taigi tenka konstatuoti, kad padarytų abejotinų sprendimų, o gal tiesiog nusikaltimų - apstu. Klausimas, ar atsakys kairieji ir jų abejotinus sprendimus palaikiusios partijos už nusikalstamus sprendimus ir piktybinį neveiklumą sprendžiant šilumos energijos taupymo klausimus, ar vėl slėpsis už įstatymo leidėjų durų, kol kas lieka neatsakytas...
