Užrašinėta naudojantis Lietuvos liaudies kultūros centro siųstomis anketomis.
Pateikėja: SKAMARAKIENĖ MARIJONA, ANTANO.
Gimė: 1932 metais, DUBIČIŲ KAIMAS, KANIAVOS SENIŪNIJA, VARĖNOS RAJONAS.
Užrašyta 2004 m. gruodžio 10 d. – 2005 m. vasario 27 d.
Užrašė: REGINA LUKOŠEVIČIENĖ, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė.
Prie namo buvo paaukštinimas, vedantis į namo vidų. Tai buvo plokščias lygus akmuo, arba rąsto gabaliukas. Durys buvo plačios ir aukštos, apkaltos „ eglute“. Rankeną vadinome klemka. Iš virtuvės į kambarį rankena buvo paprasta medinė, be rakto. Lauko durų užraktas buvo brauktuvė. Buvo ir geležinių, bet mūsų brauktuvė buvo medinė, išdanteliuota. Durų staktoj buvo padaryta apvali skylutė. Raktas medinis, ilgas, jo galas buvo perskeltas ir ten įdėta stipri metalinė geležtė. Kai nori duris užrakinti, tai raktą įstumia per skylutę, (o kitoje durų pusėje yra pritvirtinta brauktuvė) geležtė išvirsta, ji stačiai kabina brauktuvės dantukus ir taip duris užbraukia ( užrakina) sukant raktą į vieną pusę, o jei nori atrakinti – reikia atgal sukti raktą tol, kol brauktuvės danteliai baigsis.
Duris užrakindavo tada, kai visi šeimos nariai, kur nors išvykdavo. Kai būna netoliese– už rankenos užkišam rykštelę ar atremiam šluotą į duris.
Durų staktą vadinome ūšėkas (pagaminta iš smalingos pušies). Gimdant plačiai atidaromos durys, o per vaiko krikštynas į duris buvo sudaužoma lėkštelė, kad vaikui gyvenimas būtų lengvas ir geras. Per vestuves durų staktą puošė ąžuolo lapų ir gėlių vainikais, žiemos metu – eglės šakų vainiku.
Kai vaikas suserga, jo ūgis pažymimas durų staktoje kryželiu, o kai jį praauga, vaikas pasveiksta.
Būna, kad vaiką nužiūri bloga akis, jis būna neramus, negeras. Tada reikia vandenį perlieti per klemką ir nuprausti vaiką. Padeda. Trijų karalių kreida rašėme ant durų tada ir dabar. Per Kūčias merginos sudeda į krūvą batus viduryje kambario ir tad deda batą prie bato durų link. Kurios batas pirmas išeis pro duris, ta pirmoji ir ištekės. Kas nors iš kaimo iš kiemo pusės atidaro duris. Tai reiškia, kad jis to namo merginai linki ištekėti. Kai durys pačios atsidaro reiškia kas nors iš mirusiųjų aplanko artimuosius.
Išnešant karstą iš namų pirmiausia eina nešantis kryžių, tada neša karstą, už jo – šeimos nariai, artimiausi žmonės.
Namuose buvo priemenė. Ji nedidelė, kvadratinė, su mažu neįstiklintu langeliu sienoje. Grindys – sumušta asla. Priemenėje stovėjo drobynos (kopėčios) užlįst ant pirkios. Langelis neįstiklintas todėl, kad bus naudojamas užbraukti brauktuvei. Buvo dugnelis, juo langelį ir užspausdavo.
Girnos stovėjo kamaron, kampelin nuo priemenės. Malė visi suaugę šeimos nariai. Buvo viršutinis girnų akmuo ir apatinis girnų akmuo. Jei girnų akmuo didelis, tai sumala greičiau, bet malti labai sunku. Su girnom nebūrėm, bet girnoms šluostyti yra specialus skudurėlis. Jis drobinis. Tai juo gydėm nuo rožės, bėrimų. Anksčiau žalčiai gyveno po girnomis. Žmonės jų nelietė, nemušė, bijojo užsitraukti bėdą.
Surinkus trijų rūšių grūdų ( avižos, rugiai, miežiai) ir perpylus juos per užrakintą spyną duodavom suėsti karvėms, kurios buvo veršingos ir bijojom, kad neišsimestų. Tuos grūdus vadinome trajonka. Juos sušerdavome ir tuo atveju, kai karvė nepasibėginėja.
Be priemenės dar buvo kamara. Joje laikėme kašikus, ūšėkus (kubilus), kibirai kiaulėms šerti, miltai, kiaulių ėdalas. Ant lentynų – pienas, sviestas, sūris ir kitas maistas, daržovės. Bačkelėse stovėjo pasūdyta mėsa. Dar kamaroj buvo atitverti aruodai bulvėms (kiaulėms virti, sau valgyti). Kopėčios į palėpę stovėjo priemenėj. Jos buvo medinės. Palėpėj laikėm viską, kas susiję su linais; pakulos, verpstės, rateliai, matuškos, brauktuvės, šepečiai, lanksčiai, matavykai, vijurkas, šaudyklės, skietai, nycis, rankelės į stovus, pakojos, didelis ir mažas velenai, abrūsas – virvės stovui užrengti ir linai. Tik mintuvai stovėjo kluone. Dar palėpėj laikėm lašinius dėžėje, taukus.
Apie slenkstį:
Jei ant slenksčio stovi žmogus, tai kitam per slenkstį eiti negalima, nes kažkas nesiseks- bus bloga sveikata ar atsitiks kas nors bloga.
Reikia nusipirkti naujų adatų, jas užkalbėti (nešti tam, kas moka) ir įsmeigti slenksčio kampeliuose. Tada į namus joks blogis neateis, niekas pakenkti negalės. Kai vaikas suserga koklitu, jį pernešti reikia per 9 slenksčius. Jei karvę nužiūri bloga akis, pienas greit surūgsta, tai reikia šeimininkui nuo slenksčio priskusti drožlių, paimti iš tvarto vidaus kampų nuo rąstų samanėlių, sumaišyti jas su drožlėmis ir pasmilkinti gyvulį.
Per slenkstį negalima sveikintis – susipyksi. Ant slenksčio negalima kapoti mėsos – susirgsi.
Kai vaikas akių paboja reikia imti nuo trijų slenksčių drožlių ir iš 3 namo kampų –samanėlių. Viską sumaišyti ir pasmilkinti vaiką.
Jei ant slenksčio kaposi malkas – susibarsi su namiškiais. Užminkytą duoną perneša per slenkstį. Ir iškeptą duoną perneša per slenkstį. Tai rodė pagarbą duonai.
Nėščiai moteriai negalima sėdėti apžergus slenkstį – gali pakenkti kūdikiui, sunkiai gimdyti ir panašiai.
Nuprausus pirmą kartą vaiką, vandenį reikia išpilti po slenksčiu – kad gyvenime rastų savo vietą, būtų tvirtas. Dėl vaiko gerovės, per krikštynas niekočioj buvo tempiama bobutė ( ta, kuri vaiką priėmė per gimdymą). Merginoms negalima buvo stovėti ant slenksčio – jei stovės, tai neištekės. Slenkstį būtina peržengti, niekam nevalia ant jo stovėti.
Jaunamartę per slenkstį vedė tėvai į kambarį su duona ir druska. Daugiausi per vestuves burdavo su slenksčiu tie, kas turėjo piktumų, linkėjo bloga. Jie užburdavo, kad šeimoje nebūtų vaikų, nesutartų su anyta ir panašiai.
Paliegusį vaiką (tą, kuris apmirdinėja) ir tuos, kurie labai bijo numirėlio, sodino ant slenksčio, pro kurį buvo perneštas karstas.
Už balkių užkišdavo šventintus žolynus, verbas, laikė vaistus. Ten pasidėdavo ir duonos, pyrago kepalą, kad vaikai visko nesuvalgytų. Per Sekmines už balkių užkiša beržų šakelių. Gyvenamajame name buvo 4 langai: du iš galo ir du nuo kiemo. Viena siena buvo kurčia – be langų. Langai buvo vienodos formos ir dydžio.
Langus puošdavo šventėms: Kalėdoms, Velykoms ir Sekminėms. Puošdavo karpiniais.
Ant palangių buvo auginama alijošius, balzaminga, palergonija. Jas prižiūrėjo merginos. Alijošių naudojom vaistams. Balzaminga – dėl grožio.
Dvigubus langus dėdavo po visų rudens darbų, prieš Vėlines, o išimdavo prieš Velykas. Į tarpulangius dėjome anglių iš pečiaus ( jie sugeria drėgmę). Anglius užklojame popieriumi, vata. Ant viršaus papuošiam uogom: putinų, spanguolių, šermukšnių, sausmedžio šakelėm.
Įdėjus dubeltus langus, klojom milo juostelę. Lango kampe įkalam vinuką ir ten pakabinam buteliuką. Milo juostelės galą įleidžiam į buteliuką ir ten sulaša visas vanduo. Taip apsaugojom langus nuo supuvimo.
Kai būna audra, degam grabnyčių žvakę ir statom prie lango. Per Kūčias kas nors iš kaimo gyventojų ateina prie lango ir pabeldžia į stiklą ( lange prie stalo) ir jei pabeldęs pasako“ EIK“, tai gerai, tais metais ištekės. O jei pasako „ SĖSK“, tai tikrai tais metais dar sėdės namuose.
Per Velykas pirmą dieną lalautojai pabeldžia langan ir klausia: ar priimsit lalaunykus? Šeimininkas langus atidaro ir tada lalaunykai vėl klausia: ar galima praveselyc namelius.
Ant mėnulio pilnaties langus užleisdavo užuolaidomis, nes mėnulis gali žmones paveikti, jie ima vaikščioti stogais.
Nuo blogų akių (nužiūrėjimo) reikia vandenį per klemką perpilti, juo nusiprausti ir per langą išpilti. Sunkiai gimdant namo langai būna visi plačiai atidaromi.
Vaikas, vežamas krikštyti buvo paduodamas per langą, kad gyventi jam sektųsi, daug pamatytų ir sužinotų. Sunkiai mirštant reikia nušluostyti langą ir atidaryti duris. Langas prie stalo buvo svarbiausias.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
