Penktadienį jie susipažįsta, šeštadienį pasimyli, sekmadienį jis supažindina ją su savo motina, paskui jie truputį apsipyksta, susitaiko ir laimingai gyvena. Kol galiausiai jis miršta. Net džiūvantį iš karščio savaitgalį, kai laikas, rodos, sustojęs, įvykių tiršta.
Mirtis yra visur. Ji miega kartu su mumis lovoje, kartu mylisi, žaidžia kriketą, kartu eina pavedžioti šuns, švenčia mūsų vaikų gimtadienius ir bręsta kartu su nauja gyvybe moters įsčiose. Mes taip prie jos priprantame, kad kai ji, neprašyta, apsireiškia visu gražumu, apsimetame niekad nežinoję, kad ji visada buvo šalia. Gal todėl, kad bijome, kratomės apie ją galvoti. Pasisotiname žiniasklaidos tragedijomis, kurios liete liejasi už mūsų neva saugių namų durų. O kam, – klausite, – sukti galvą? Mat jei prieisime prie išvados, kad ir taip viskas baigiasi mirtimi, kam tada kurti planus ir galvoti apie ateitį? Ar bus tada kokia nors prasmė, jei vis tiek viskas baigiasi mirtimi? Todėl taip ir gyvename apokalipsės nuojautomis. O tai, pasirodo, viso labo tėra užslėpta kiekvieno iš mūsų laukiančios agonijos baimė. Tik ar ne bergždžiai jos bijome?
Todėl australų režisierės Saros Watt filmo „Look both ways“ pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą – „Saugokis“ – man atrodo šiek tiek netikslus. Mergina, kurios vaikinas žaisdamas su šunimi palindo po metaliniais traukinio ratais, traukinio mašinistui sako, kad jis nekaltas. Iš tiesų vaikinas galėjo būti atidesnis. Pasisaugoti.
Sužinojęs apie organizme vykstančias kataklizmas, laikraščio fotokorespondentas Nikas plintantį vėžį mato visuose savo žalinguose įpročiuose. Teisybė – juk buvo galima pasisaugoti ir viso to šlamšto atsisakyti.
Visai kaip Vytautas Kernagis humoristinėje dainoje plėšia: „Laikyk kojas šiltai, saugok tvirtai sveikatą“.
Tačiau ne viskas susiveda į šį paviršutinį moralą. Ir kažin ar režisierė norėjo pasakyti, kad jei „saugosies“, viskas baigsis laimingai. Ir nors, kaip teigia lietuvių liaudies patarlė, atsarga gėdos nedaro, dalykai kartais tiesiog atsitinka. Svarbiausia suvokti – kad neateina iš niekur, kad gyvenime egzistuoja dvipusis eismas. Kad iš už nugaros bet kada gali atriedėti traukinys, nešantis mirtį, ir šitai metalinei mašinai visai nė motais, kad tu žiopsai į tą pusę, kur gyvenimas. Nieko nėra netikėto, ypač tada, kai žvilgteri į abi gelžkelio puses. Traukiniai jomis abiem dunda.
Persūdydami ir mąstydami apie vieną – išsideriname. Taip kaip laikraščio redaktorius, besirūpindamas pirmojo puslapio sensacingomis tragedijomis, nebepamena, kiek gimtadienį švęsiančiai dukteriai metų; o buvusi žurnalisto žmona, viena auginanti dvi atžalėles, pedantiškai saugo vaikus nuo žinojimo, kad žmonės kartais miršta. Turbūt ir pati neleidžia sau tikėti mirtimi. Filmo herojė Meryl, bėgdama nuo žinios apie besiartinančią mirtį, griūva prie kelio šalia lekiančio automobilio ratų ir nusibrozdina kelius. Niekur nepabėgsi. Taigi mirtis – ne kraštutinumas. Viskas yra šalia. Taip tiršta, kad neįmanoma atskirti, kur ir kas.
Jei tikime, žavimės, juokiamės iš gyvenimo, kodėl mirtis mūsų kasdienybėje neturi tokių pačių teisių? Sarah Watt mirties-tragedijos, siaubingos paslapties stereotipą sulaužo. Ir vykusiai.
Kodėl gi iš jos – mirties - nepasišaipius? Meryl tėvas mirė staigiai. Norėjo kažką pasakyti savo žmonai, bet ji taip ir nesužinojo ką. Kai Meryl pareiškiama užuojauta, ji tik mesteli, kad va, mamai vis dar smalsu, ką tėtis norėjo pasakyti.
Vėžiu sergantis Nikas pasiguodžia laikraščio redaktoriui. O šis griebia pieštuką ir popieriaus lapą, kad užsirašytų, kurioje ligoninėje mirtininkas gulės. Mat bendradarbiai tikrai norės jį aplankyti, ar paslėpti viskio butelį siunčiamose gėlėse. Sūrokai pajuokauta? Tačiau apsilaidykite akmenimis, jei žiūrėdami neprunkštelsite.
Filmo silpnybė – režisierė pernelyg atvira. Antrąkart filmo nežiūrėčiau. Kita vertus, tas atvirumas sugeba įsikapstyti taip giliai į dūšią, kad turbūt antrąkart nė neverta žiūrėti. Bet pirmą – būtina.
