Toks palyginimas gal būtų ir skaudus. Tarybiniais metais iš Lietuvos į Vidurinę Aziją išveždavo veislines telyčias. Dabar pasirodė, kad lietuviškos telyčios ne tokios jau geros - lietuvių ūkininkai ir bendrovės jų atsiveža iš Vakarų Europos. Iš armijos mūsų vaikinai parsiveždavo rusių, ukrainiečių, kitų tautybių merginų. Vieną kitą namo išsiveždavo ir Lietuvoje tarnavę vaikinai iš kitų tarybinių respublikų. Bet šiaip mūsų merginos paklausos užsienyje neturėjo. Ką jau bekalbėti apie Vakarus - jie mūsiškėms buvo neprieinami.
Kas kita dabar. Lietuvės sėkmingai konkuruoja su kitų šalių prostitutėmis. Kaip buvo tvirtinama vienoje humoro laidoje, iš užsienio griebiame senus automobilius ir drabužius, o atsilyginame "padėvėtom" mergom... Išties pastaruoju metu laikraščiai pilni skelbimų užsieniečių, beieškančių Lietuvoje gyvenimo draugių. Jau toms paieškoms nebepakanka sostinės ir Kauno laikraščių, ir į provinciją braunamasi. Net alytiškėms siūlosi vokiečiai ir šveicarai. Pagal skelbimus jie būna ir jauni, ir turtingi. Na, tiesa, ne visai jaunikliai, palaikyti, taip sakant, bet ir nesukriošę. Tačiau jei nurodytas užsienietiškų jaunikių amžius, nereiškia, kad ir tikrovėje jie tokie žvalūs bei energingi. Turtingais užsienio jaunikiais besidominčios moterys jau patyrė, kad vieną kitą dešimtį metų kandidatai į lietuvių vyrus nusimeta, bet patys ieško kuo jaunesnių. Štai viena dzūkė kibo ant prancūzo meškerės. Vaikus užauginusi, su dviem vyrais išsiskyrusi, moteriškas ligas jau užbaigusi moteris nusprendė amžiaus pabaigoje turtingai ir laimingai pagyventi prancūzo užantyje. Šešiasdešimtmečiu pasiskelbęs ir savo turtus pagarsinęs vyras ieškojo gyvenimo draugės nuo 38 iki 52 metų. Lietuvė dar šiaip taip tilpo į tokį "rėmą", todėl nusprendė prancūzui pasipiršti. Atsakymą gavo, bet ar užsimiršęs, ar arčiau tiesos nusprendęs būti, "jaunikis" parašė esąs 68 metų - visais 8 daugiau negu laikraštyje buvo paskelbęs. Atsiuntė nuotrauką - su namu, automobiliu ir savo iš toli tematomu išpurtusiu veidu. Iš "abrozėlio" buvo galima spręsti, kad jaunikis jau bus į aštuntą dešimtį įžengęs... Bet ir tai moters neatbaidė nuo išsvajotosios laimės ir būsimų turtų. Pardavusi butą, palikusi tėvus, vaikus ir anūkus, išvažiavo džiaugtis nauja laime. Rado 22 metais vyresnį senelį, nuo antsvorio pailsusį, bet jaunos lietuvaitės įsigeidusį... Neaukšta, smulkutė moteris pasijuto lyg kokiam juokdarių teatre atsidūrusi. Pabuvo Prancūzijoje, bet atgal bilietą nusipirko. Lengvabūdiškai nusivylusi. Dėl savo kvailo užsispyrimo su prancūzu pagyventi likusi be buto, praradusi darbą...
Visa laimė, kad gal ne vienai lietuvaitei padės užsieniečių pasisaugoti, patars jų skelbimais nebesidomėti. Prancūzas medžios kitas. O apetitą turi gerą - ieškojo už save net 34 metais jaunesnės, jeigu atsiliepusi būtų toji, kuriai leido būti tik... 38 metų. Gerai dar, kad šešiolikmetės neįsigeidė. Juk turtuolis tik savo turtus vertina, kitus žmones žemesniais laiko...
Bet kad mūsų žmonių ir žeminti nereikia - patys žeminasi. Į užsieniečių senus automobilius susėda mūsų jaunimas. Padėvėtus drabužius mūsiškiai, ypač moterys, kilogramais perkasi. Iš užsienio privežta senų baldų, buities technikos, daug visko, kas savo tėvynėje jau nuvertėję ir mažai reikalinga. Gundo mūsiškius ne tik užsienietiška markė, bet ir pigumas. O ką žmonės darys - ir kūną reikia pridengti, ir basam vaikščioti šalta, bet geram rūbui ar avalynei pinigų nėra. O kai žmonės priversti pirkti svetimus pigesnius padėvėtus daiktus, mūsų pramonė negali atsigauti ir nedarbas sunkiai mažėja. Galima suprasti į skurdą įvarytus žmones, kai perka padėvėtas užsienietiškas prekes. Bet kaip suprasti moterų lengvabūdiškumą, kai puola į nudėvėtų užsieniečių vyrų glėbį?! Atvažiuotų patys tie vyrai "parsiduoti" čia ar kas visą senelių pensioną iš užsienio pargabentų, daugelis tokius svetimšalius skersos apeitų. Bet kai užsienietis sukurpia skelbimą, savo turtus pagarsina, savo rūmais ir automobiliais pasigiria, bet pasijaunina, mūsiškės jau ir ieško adresų... O dar gavusios nuotraukų su vilomis ir automobiliais, iš laimės sąla ir danginasi toli nuo gimtųjų namų. Dažniausiai nė kalbos nemokėdamos ar pasitenkindamos tuo, ką vidurinėje mokykloje išmoko. Nemieli ir nebereikalingi pasidaro seni tėvai, pamirštami vaikai, anūkai, kad tik kokį užsienietišką senelį įsitaisytų. Lekia pusamžės ar dar keturiasdešimtmetės bei jaunesnės moterys pas savo neakivaizdinius karšinčius, lengvo gyvenimo ir neuždirbtų turtų pasigviešusios. Ir visai nepagalvodamos, kad tie užsieniečiai taip pat turi vaikų bei anūkų ir tuos turtus jau seniai jiems užrašę. Tik užsienio senoliams neįdomu su savo vietinėmis, norėtų prie jaunesnio lietuviško kūno pasišildyti. Juk ne veltui yra prisiklausę, kad lietuviai importines senienas mėgsta. Bet kaip neilgai laiko padėvėtos mašinos, kaip praplyšta seni drabužiai, susibaigia ir tie dešimčia metų pasijauninę jaunikiai. Ir mūsų padėvėtos nuotakos, netekusios savo svetimšalių globėjų, jų vaikų iš "palocių" išprašytos, pradeda grįžti numirti į Lietuvą. Metams bėgant, tokių savo kampelio beieškančių Lietuvoje tik daugės, nes dabar ir nuotakas verbuojančių senelių skelbimų tik daugėja...
Kaip dabar su entuziazmu lietuvės apleidžia savo gimtuosius namus, palieka likimo valiai senus tėvus, taip, pabrukusios uodegą, nuleidusios akis, ims būriais grįžti ir prašytis pastogės pas savo vaikus ir anūkus. Žinoma, lietuviai vyrai tokių išdavikių nelauks...
Antanas Salys
