Kaimas yra Varėnos rajone, priklauso Kaniavos seniūnijai.
Mūsų kaimas vadinasi DUBIČIAI.
Kažkada čia buvo tik raistai. Kartą žemę nupirko du turtingi žmonės. Jie vertėsi ir gyveno kaip geri bičiuliai. Taip atsirado kaimas. Ir nuo to kilo kaimo pavadinimas. Kaimas yra gatvinis. Iš karto buvo apie 50 trobų. Jos stovėjo į gatvę priekine dalimi. Dabar nauji namai sustatyti šonine namo dalimi į gatvę.
Kaimo pagrindinė gatvė (mes ją vadiname ūlyčia) buvo tiesi, dabar jau išsikreivojusi, nes namai ir toliau statėsi, ūlyčia ilgėjo. Šalutinių gatvelių seniau nebuvo, dabar yra trys, nes kolūkio laikais kaimas plėtėsi, kūrėsi naujos šeimos.
Kiekviena sodyba buvo aptverta tvora (būtinai palei gatvę). Gatvių pakraščiai buvo aptverti vienodai - štankietėliais. Kita tvoros dalis buvo paprasta – iš lotų arba išpinta iš eglės šakų. Prie gatvės tvoros buvo vienodo dydžio ir jas žmonės tvėrė lygiai, kaip vieną ištisinę tvorą. Kaimas nebuvo apželdintas. Retai kur buvo alyvų krūmas, kai kur – uosis. Obelys ir kriaušės bei slyvos augo soduose.
Kiekvieną šeštadienį kas nors (dažniausiai merginos), iš kiekvieno namo nusišluodavo ir susitvarkydavo ne tik prie namų, bet ir gatvėje. Buvo didelė negarbė būti apsileidusiam. Ūlyčią puošdavo per devintinių atlaidus. Tai išliko iki šių dienų.
Atlaidų dieną, anksti ryte prie kiekvieno namo, į ūlyčios pusę kabindavo tamsų dirvoną ir ant jo kabindavo šventą paveikslą – kas kokį turėjo.
Dubičių parapijos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Šventus paveikslu puošdavo – apkaišydavo gėlėmis, dažniausiai jurginais. Gale kaimo prie kryžiaus darėme altorėlius – nuo viso kaimo, kaip pagarbą Dievui. Visi žmonės susirinkdavo krūvon, kas ką gali susineša ir puošia. Altorėliai panašūs į bažnyčioje esantį altorių. Atlaidų metu procesija ėjo per kaimą. Gražiai papuoštos jaunos mergaitės procesijos metu iš kašelių barstydavo gėles. Kašelės nupintos iš balanų, apvilktos medžiaga iš papuoštos mezginėliais, apkaišytos rūtų šakelėmis. Į kašeles pylė susmulkintas darželio gėles. Kašeles pritvirtina prie austinės juostos, ją kabina ant kaklo, o dar 2 juostelėm perriša apie juosmenį. Juosteles audė trijų spalvų: geltona, žalia, raudona.
Atskiros Dubičių kaimo dalys turėjo savo pavadinimus: Kunigiškės (nes čia buvo bažnyčia) ir Dubičiai. Kaimo dalis skyrė griovys. Karčemos kaime nebuvo. Kaimas turėjo savo seniūną. Juo buvo Antanas Švedas. Mes jį vadinome „soltyšiumi“. Dar buvo kaimo komitetas. Mes juos vadinome „komitečikais“. Jie rinkdavosi klebonijoje ir spręsdavo įvairius klausimus: ar reikia bažnyčiai remonto, kiek pinigų surinkti ir pan. Dėl bažnyčios reikalų jie važiuodavo į Vilnių (vežimu su 2 arkliais).
Komitečikai buvo: Stasio Antoska, Švedas Antanas, Zalanskas Jonas, Zalanskas Mikas, Švedas Adomas, Švedas Vincas, Raginis Vladas. Pavasarį, kai prasidėdavo atolydis ir imdavo plaukti ledai, soltyšius sukviesdavo kaimo vyrus prie Ūlos upės saugoti tilto. Kadangi tilto štampoliai buvo mediniai, tai plaukiantys upe ledai gali juos nukirsti. Vyrai su busokais praleisdinėjo ledus po tiltu. Taip tiltą saugojo daugelį metų. Prie Ūlos upės buvo labai graži salaitė. Ten augo gražūs žolynėliai bei ąžuolai. Vaikai ir jaunimas ten mėgo rinktis bei leisti laiką.
Užrašinėta naudojantis Lietuvos liaudies kultūros centro siųstomis anketomis.
Pateikėja: Skamarakienė Marijona, Antano.
Gimė: 1932 metais, Dubičių kaimas, Kaniavos seniūnija, Varėnos rajonas.
Užrašyta 2004 m. gruodžio 10 d. – 2005 m. vasario 27 d.
Užrašė: Regina Lukoševičienė, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
