Praėjusį savaitgalį nuvažiavau iš Vilniaus į Jašiūnus ir atgal. Jaučiausi pakiliai, kadangi Vilniaus rajonui dabar vadovauja Jėzus Kristus. Tačiau pakeliui jokių stebuklų neįvyko.
Jėzaus Kristaus intronizaciją Vilniaus rajone jau aptarė keli autoriai:
Vilniaus rajoną nuo šiol valdys Kristus Karalius
Intronizacija Vilniaus rajono taryboje. Kitas žingsnis - Jungtiniai idiotų emyratai?
Manau, jeigu Kristų būtų intronizavusi ne Vilniaus rajono, o, tarkime, Šiluvos miestelio valdžia, tikrai nebūtų kilę tokio didelio šaršalo.
Vilniaus rajoną valdo lenkai, tad kai kam pasirodė, kad Kristaus kvietimas būti rajono va(l)dovu reiškia tų žemių atskyrimą nuo Lietuvos – tarsi Kristus būtų lenkų tautinis dievukas.
Nesu teologas ar bažnytinės teisės žinovas, tad negaliu pasakyti, kuo Kristaus intronizacija skiriasi nuo veiksmų, kuriuos beveik prieš 20 metų įvykdė aukščiausieji Lietuvos pasaulietiniai ir bažnytiniai pareigūnai:
1990 06 14 kardinolas Vincentas Sladkevičius ir valstybės vadovas Vytautas Landsbergis pasirašė Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą; 1991 09 08 – Lietuvos paaukojimo Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdžiai aktą, kurie vėlesniais metais buvo atnaujinti.
Klausinėjau kelių žmonių ir gavau beveik vienodus atsakymus: jeigu tai daro Landsbergis Lietuvos labui – labai gerai; jeigu kažką panašaus daro lenkai Vilniaus rajone – labai blogai.
Nepamenu, kad būtų kilęs triukšmas dėl to, kad dabartinį Vyriausybės pastatą pašventino katalikų kunigas. Nors pastate dirbantys valdininkai gali būti katalikai, protestantai, stačiatikiai, judėjai ar parmazonai (laisvamaniai).
Kažin, kokių religijų šventikai šventina Lietuvos kariuomenės vėliavas? Per televiziją esu matęs tiktai katalikų karo kapelionus. Nors mūsų kariuomenėje gali tarnauti ir tikratikių musulmonų, pavyzdžiui, iš Lietuvos totorių.
Dabar jau nepamenu, kelis pamokslus per Lietuvos prezidento inauguracijos iškilmės iš Seimo tribūnos pasakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Atrodo, kad ne vieną. Be didelių diskusijų Šv. Mišios tapo tų iškilmių dalimi. Tai vyksta valstybėje, kurios konstitucija nenumato valstybinės religijos. (Beje, kaip pastebėjo kolega Mindaugas Peleckis, pagal Seimo neseniai priimtą įstatymą, kuris saugo jaunimą nuo žiniasklaidos neigiamos įtakos, per televiziją turėtų būti uždrausta rodyti Šv. Mišias, kadangi jose vyksta „paranormalūs“ reiškiniai – paprastas paplotėlis virsta Kristaus kūnu.)
Man bus įdomu pažiūrėti, kiek ir kokių religinių apeigų vyks per išrinktosios prezidentės inauguraciją. Ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurie Katalikų bažnyčios hierarchai, atrodo, turi prezidentei tam tikrų asmeninio ir moralinio pobūdžio klausimų.
Vienas iš įdomiausių Lietuvos valstybinių tekstų yra Lietuvos prezidento priesaika, pasibaigianti žodžiais „Tepadeda man Dievas!“ Prisiekiantis prezidentas pasirenka, ar jam išsakyti šį prašymą, ar ne.
Peržvelgiau dabartinį prezidentūros pareigybių sąrašą. Ten daug patarėjų, referentų, specialistų. Nė viena iš minėtų pareigybių netinka Dievui, kadangi priesaikoje iš Dievo prašoma būtent pagalbos – vadinasi, Jis turėtų būti įdarbintas padėjėju.
Vis dėlto, greta dabartinio prezidento yra viena asistentė (pažodžiui – „padėjėja“), kuri, matyt, ir atlieka tai, ko prezidentas paprašė prisiekdamas. Kitokių Dievo įdarbinimo galimybių nesugalvojau dėl savo ribotos vaizduotės. Minėtoji asistentė yra Božena Krasovskaja.
Iš žodžio Bóg (Dievas) kilęs vardas Božena labai tinka pagalbininkės pareigoms. Ta Božena, atrodo, yra lenkė.
---
