Kaip užsiminiau paskutiniame straipsnyje, bendrovės “McDonald’s” įkūrėjas Ray Krocas girdavosi savo pinigus uždirbąs ne iš mėsainių, bet iš nekilnojamojo turto (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_243029). Bendrovė nuperka pastatą, kuriame įsikuria “McDonald’s” restoranas, mokantis bendrovei nuomą už patalpas. Restorano tikslas - sukurti bendrovei nuomų pajamas (žinoma, per daug nepakenkiant vartotojų sveikatai - žr. naują “sveikatingesnį” “McDonald’s” valgiaraštį).
Iš nekilnojamojo turto Amerikoje pastaruoju metu labai gerai uždirbti galima perkant ir parduodant ne tik komercinius pastatus ir daugiabučius, bet ir paprastus gyvenamuosius namus. Dėl akcijų biržos užsistovėjimo ir palyginti nedidelių palūkanų normų labai išpopuliarėjo investavimas į nekilnojamąjį turtą. Nuo 2003-ųjų iki 2004 metų trečiojo ketvirčio gyvenamų namų kainos visoje šalyje išaugo beveik 13 procentų. Nekilnojamojo turto kainos sparčiausiai auga Nevadoje - apie 36 proc. per metus, Havajuose - apie 28 proc., ir Kalifornijoje - apie 27 proc. Ypač sparčiai jos didėja Las Vegase, kuris garsėja gera miesto infrastruktūra ir paslaugomis (už tai reikia dėkoti lošimo namams).
Nors namą perki įmokėdamas tik 5 arba 10 proc., tas 27 proc. prieaugis prisideda ne prie kuklios tavo įmokos, o prie visos namo kainos. Štai nekilnojamojo turto privalumai: perki namą Los Andžele už 300 tūkst. JAV dolerių įmokėdamas 30 tūkst., bankas paskolina 270 tūkst. dolerių. Dvejus metus namą palaikai, palūkanos ir mokesčiai atsieina dar kokius 55 tūkst., bet visos šios sumos neskaičiuosime, nes reikia kažkur gyventi, o nuomotis namą ar butą irgi kainuos, taigi skaičiuokime 35 tūkstančius. Po dvejų metų parduodi namą už 475 tūkst. dolerių, taigi, neskaitant pardavimo ir pirkimo kaštų, 65 tūkst. investiciją per dvejus metus pavertei 175 tūkst. (o jei name gyvenai dvejus metus, valdžia atleidžia nuo visų kapitalo prieaugio mokesčių). Kokia kita investicija eiliniam piliečiui bus tokia pelninga?
Žinoma, pastaruoju metu gausėja kasandrų, perspėjančių, kad netrukus vadinamasis “nekilnojamojo turto burbulas” sprogs. Kai kam, matyt, bet koks didesnis kainų kilimas yra burbulas. Primenama, kad palūkanų normos ims didėti federacijos bankui didinant savo palūkanų normas, siekiant apsaugoti šalį nuo infliacijos. Daug namų savininkų yra pasiskolinę dideles sumas neužfiksavę palūkanų normų, taigi didėjant palūkanų normoms padidės mėnesiniai mokesčiai bankui ir kai kuriems savininkams galbūt gresia bankrotas. Būgštaujama ir dėl to, kad brangiausiose valstijose dauguma žmonių iš dabartinių algų jau nebegali sau leisti įsigyti namo - tarsi šis faktas savaime galėtų pristabdyti kainų augimą.
Tačiau namų kainos, bent jau sparčiausiai didėjančiose rinkose, tokiose kaip Kalifornija ir Nevada, auga dėl labai paprastos priežasties, kuri visai nepanaši į spekuliacinį burbulą - paklausa tiesiog lenkia pasiūlą. Naujų namų statyba nepasiveja didėjančio naujų šeimų skaičiaus. Naujų namų statybą varžo įvairūs veiksniai, kurių vienas - griežtesni gamtosaugos įstatymai. Jais nesidrovi pasikliauti ir juos griežtinti žmonės, kurie jau namus įsigijo, žinodami, kad kuo mažiau jų rajone bus statoma naujų namų, tuo sparčiau didės jų namo vertė. Ir dar gali tai pasiekti kilniai “saugodamas gamtą”! Kalifornijoje pasakojamas toks anekdotas: “Kaip Malibu pajūrio miestelyje atpažinti gamtosaugininką? Tai bus tas, kuris ką tik čia nusipirko namą”.
Vis dėlto individualūs namai amerikiečiams palyginti prieinami - 68 proc. amerikiečių turi nuosavą namą ir tų namų yra tikrai daug. Individualių namų gausa ir yra vienas akivaizdžiausių skirtumų tarp Amerikos ir Europos miestų. Jungtinėse Valstijose vos ne kiekvieno piliečio svajonė - įsigyti individualų namą su kuo didesniu kiemu. Šią svajonę vis didesnei visuomenės daliai padeda įgyvendinti dvi Kongreso globojamos finansinės bendrovės, kurių tikslas - padaryti namų paskolas prieinamas paprastiems piliečiams.
Nepamirškime, kad standartinis amerikietiškų svajonių namas privalo turėti ir garažą, kuriame telpa bent du amerikietiško dydžio automobiliai (geriausiu atveju žmonai - visureigis, vyrui - lengvas sunkvežimis). Tų automobilių jiems prireikia kasdien, nes kai kiekviena šeima turi individualų namą su dideliu garažu ir privačiu kiemu, atitinkamai didėja atstumai nuo namų iki parduotuvių, restoranų, prekybos centrų, darboviečių ir panašiai. Kadangi tie prekybos centrai reiškia didelį automobilių judėjimą, o juos supa ne itin estetiški asfalto laukai (nebent mėgsti dideles, plokščias, derva dvelkiančias erdves), niekas nenori prie jų gyventi, taigi prekybos rajonai amerikiečių priemiesčiuose griežtai skiriami nuo gyvenamųjų rajonų.
Tie gyvenamieji rajonai primena salas, kurias vieną su kita ir su prekybos rajonais jungia milžiniškos trasos - plačios “gatvės arterijos”, leidžiančios kuo greičiau įvažiuoti ir išvažiuoti iš gyvenamųjų rajonų. Iš savo salos pėsčiom nueiti į kitą gyvenamąją arba prekybos salą yra ne tik nepatogu, nes prie trasų retai būna šaligatvių ar pėsčiųjų perėjų, bet ir nemalonu - įsivaizduokite pasivaikščiojimą Kauno-Vilniaus plentu. Dėl tokios miestų decentralizacijos labai sunku kurti viešojo transporto tinklus, o labiau pasiturintys tų tinklų išvis nenori, nes nepageidauja, kad į jų kaimynystę atvažiuotų automobilių neturintys skurdžiai.
Kita vertus, gyvenviečių ir darboviečių decentralizacija šiek tiek sumažina teroro išpuolių riziką. Neatsitiktinai teroristai puola miestus, tokius kaip Niujorką. Tai nestandartinis amerikietiškas miestas, kuris yra labai kompaktiškas, tankiai gyvenamas, - vienoje vietoje surengdamas išpuolį gali padaryti daug žalos. Jei esi teroristas ir esi pagrobęs vieną lėktuvą arba turi vieną cheminį ginklą, į ką taikytumei išsikerojusiame Los Andžele?
Priemiesčių gyvenimo būdui automobilis yra būtinybė. Priemiesčių gyventojai džiaugiasi, kad turi privačius kiemus, kur saugiai gali žaisti vaikai, kur yra vietos didesniems namams, dideliems tualetams, virtuvėms ir garažams - nors dauguma garažų čia statomi ne už namo, o pačiam namo prieky, dėl to kai kurie namai atrodo vos ne kaip angarai, ypač jei, kaip dabar madinga, statomas garažas ne dviems, bet trims automobiliams. Beje, trečias garažas dažniausiai naudojamas ne trečiam automobiliui, bet tam, kad būtų kur pasidėti dviračius, slides, žolės pjautuvą, kitus įrankius, senas lempas, komodą arba sofą, kurių “gal kada nors dar prireiks”.
Amerikiečiai mėgsta didesnius namus bei kiemus ir todėl, kad jie labai vertina privatumą. Tai turbūt dėl to, kad šalyje gyvena tiek skirtingų žmonių, kurie, jei verstumei visus gyventi glaudžiau, savo papročiais, įpročiais ir pomėgiais vienas kitą, ko gero, išvarytų iš proto. Todėl jei paklausi jų, ar milžiniški priemiesčiai, atstumai tarp namų ir parduotuvių bei miestų decentralizacija apskritai nesukelia susvetimėjimo jausmo, dauguma jų nelabai į tai reaguoja.
Amerikoje geras kaimynas yra tas, kuris mandagus, draugiškai pasisveikina, nesiskundžia dėl tavo vaikų žaislų, paliktų prie jo tako, bet ir nesidomi tavo gyvenimu tiek, kad apie tave prasidėtų paskalos. Nors žinant, kokią reikšmę amerikiečiai teikia principui “neteisk kito” ir koks yra priemiesčių visuomenės susvetimėjimas, nelabai ir būtų kam tas paskalas pasakoti.
Darius Udrys: Amerika virtuvėjehttp://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_243029
