Jau keletą metų politologai, sociologai, žurnalistai kalba, o po rinkimų tiesiog rėkia apie lietuvių iracionalumą. "Vėl vadovavosi tik jausmais! Nieko nemąsto!" Kas yra tas godotinas racionalumas? Ar jis visagalis? Ką tebeturime mes, o ko nebeturi vakariečiai?
Teritorijos dalybos
Jei lietuviui kaip tai anekdoto beždžionei reikėtų pasirinkti, ar šlietis prie gražiųjų, ar prie protingųjų, apsisprendimo dramos ("nors persiplėšk") išvengti padėtų mažutė pataisa: vietoje "gražiųjų" tereikėtų įrašyti "gerųjų". Į gerųjų stovyklą, ir dydžiu, ir kontūru sutampančią su Lietuvos teritorija, sugužėtų visi, pradedant "geru vaiku", baigiant "geru vyru". Didžiajai daliai lietuvių rinktis apskritai nereikėtų, nes jie geri - buvo, yra, bus - ir savo, ir tautos sąmonėje: tai mamos, senelės ir seneliai, kunigėliai, daktarėliai ir t.t.
Kur judėti apsisprendusiesiems būti protingiems, klausimas grynai retorinis - juk "ploto" nebeliko. Žinoma, dar yra užsieniai, bet ne visi ten nori, todėl apie savo pasirinkimą turėtų tiesiog patylėti ir likti kur buvę - tarp gerųjų. Tik, suprantama, nedemonstruoti savo protingumo.
Vietinė valiuta - burtažodis
Kažin ar verta ironizuoti savo tautos burtažodį "būk geras", nes gal kaip tik jis padėjo mums išlikti savimi savojoje žemėje, o ir dabar kiekviename žingsnyje tebejaučiame jo galią. "Būk geras!" - išleidžiame vaiką į kiemą ir į mokyklą; "būk geras..." - prašome pagalbos ar paslaugos; "būk geras!.." - net pagrasiname ar suokalbininkiškai pamerkiame.
Tokie - gerumu matuojantys ir matuojami - veriamės Europai bei pasauliui ir nustembame: juk ten visai kitokia matų sistema, ten pagrindinis veikimo ir vertinimo "vienetas" - racionalumas. Gerumo teritorijos (labdaros, paramos organizacijos ir fondai, kitokie dariniai), ir tos užkrėstos jo bacila. Bet užkrėstos tik mūsų požiūriu, nes visi ten jaučiasi pakankamai sveiki. Todėl tenka kelti prielaidą, kad negaluojame mes.
Diagnozė finišo tiesiojoje
Tursendama finišo tiesiąja į euroatlantines struktūras, Lietuva, kai jos ėmė lenktis aukšto rango pareigūnai iš "racionaliųjų" šalių, pati sau diagnozavo ligą - racionalumo stoką. Puolė gydytis - iš pradžių "užkalbėjimais" institucijose ir žiniasklaidoje, paskui ryžosi ir operacijai (apkaltai), bet, pasirodo, liga lėtinė ir taip greitai nesitraukia. Ligšiolinė diagnostika ir savigyda buvo naudinga tik tuo, kad padėjo nustatyti "sukėlėją" ir paskatino galvoti apie vakciną.
Deja, pastarasis ligos paūmėjimas (prezidentinė karštinė) atskleidė nemalonų paradoksą: lietuviams reikėtų gydytis patiems nuo savęs, kitaip tariant, nuo savojo iracionalumo, nulemto tautos istorijos ir patirties. Tik ar bebūtume tada lietuviai? Kas liktų iš mūsų, jei atsisakytume savo jautrumo, intuityvumo, jausmingumo?
Kas vieniems liga, kitiems - sveikata
"Racionalusis" pasaulis senokai dūsta nuo natūralių ir adekvačių emocijų stokos, individualiai bei grupėmis mokosi jausti ir jausmais praturtinti racionalumo "nuskaptuotą" kasdienybę, o mes štai jau antrą dešimtmetį laisvai purslojame: myliu - nekenčiu. Mums nereikia priežasčių ir išvedžiojimų, nes pasąmonės lygmenyje tebesame gamtos vaikai, o gamtoje tereikia jausti ir prisiderinti prie aplinkos. Gamta iš mūsų protėvių reikalavo derintis, kad išliktų gyvi ir pratęstų giminę. Tiesa, gamtinė aplinka dabar nutolo, ją pakeitė socialinė, bet gebėjimas derėti įaugęs mums į kraują. Atrodytų, dabar to kaip ir per maža, tačiau lietuviams mažai visada buvo geriau negu nieko, todėl daugelis "tradiciją" tęsia, t.y. tęsia savo giminę. Prie jų derėti išmoko ir socialinės tarnybos, siųsdamos pašalpas kaip mitinius pranešimus: "Gerai darote!" Mūsų mitinei sąmonei ženklus ir simbolius skaityti - tas pats, kas kvėpuoti, todėl aišku: jei užderėjo vaikelių, tai užderės ir pinigėlių.
Dar patrauklesni mitinei sąmonei pranešimai: "Tvarka bus!", "Nusipelnėm gyventi geriau!" Jie reiškia, kad visko bus daugiau, o mitinė sąmonė kiekybę atpažįsta neklysdama ir energingai jai pritaria. Jausmingai abiem rankomis "už", t.y. "pasiduodu". Jokių abejonių, iš kur, kieno sąskaita ir pan. Nes mes kiekvienas rūpinamės savimi, savo išlikimu ir klestėjimu - juk subrandinti istorinę ir pilietinę sąmonę sąlygų niekada neturėjome.
Šiandien visa, ką "normalūs" vakariečiai prarado ir norėtų susigrąžinti, mes tebeturime, bet, norėdami gyventi drauge su jais ir pagal jiems įprastus principus, esame priversti pasijusti kiek paliegę. Iracionalumo "virusas", kurį savyje aptikome, pasirodo besąs mūsų mentaliteto dalis, ir kažin ar savaime bloga. Sprendžiant iš vakarietiškų terapijų krypties, iracionalumas, kaip dvasinės kokybės rodiklis, bent tam tikru laipsniu pageidautinas ir tame pasaulyje, kuriam jaučiamės teisėtai priklausantys. Vadinasi, galvoti turime tik apie proporcijas.
Gydytis ne atimant, bet pridedant
Kol kas derinti proporcijas trukdo tai, kad dalis lietuvių ciniškai apsiskelbė esą sveiki, t.y. nestokojantys racionalumo, o prigimtinio "viruso" nešiotojus laiko pasmerktaisiais. Atidžiau pažiūrėjus tampa akivaizdu, kad negalia neaplenkė nė vieno. Racionalumas randasi kaip švietimo(si), mokymo(si), lavinimo(si) pasekmė. Daugelį metų į tokią veiklą pasinėrę lietuviai dabar ja džiaugiasi ir didžiuojasi, tačiau nesuvokia, jog savo prigimtinio iracionalumo įveikti ir jiems nepavyko. Taip teigti galima vien dėl to, kad mažiau savikūros galimybių turėjusius tautiečius jie paliko - tuos ilgus keturiolika metų - be tikro švietimo, be tikros žiniasklaidos, be tikro meno, atsitvėrė ne tik pašalpų ir pensijų grašiais, bet dar ir nauja modernia leksika bei ja žymima veikla.
Ar racionalu šitaip niekinamai elgtis ir tikėtis, kad galima gyventi ir be jų, nieko nežinančių apie kritinį mąstymą, projektus ir ateities perspektyvų modeliavimą, strateginį planavimą ir nuotolinį mokymąsi? Ar racionalu kurti demokratinę valstybę be demoso, taigi be piliečių? Ar racionalu per eilinį rinkimų vajų nuvažiavus į miestelius ir kaimus pabūti "geram", kitaip sakant, paprastam ir savam, neparodyti to kito savęs - racionaliojo - ir nepamokyti, kad visiems pravartu prie įgimto jausminio dėmens po trupinėlį lipdyti intelektinį?
Tarp intelektualų bei inteligentų ir, kaip tapo įprasta vadinti, "paprastų" žmonių įsiterpė ne tik naujas žodis, bet ir nauja realija - atskirtis. Paprastai kalbant, labai jau "kitokie" vieni kitiems jie atrodo, o "kitokių" kaip tik ir nekenčia mitinė sąmonė. Nekenčia, nes bijo, nekenčia, nes nesupranta, nekenčia, nes negali mylėti. "Myliu" ir "nekenčiu" jau ne vieną kartą per nepriklausomybės metus svėrė rinkimų "bezmėną" į priešingas puses, nes mylėtas "gerasis" per kadenciją apvildavo, liaudiškai tariant, kaip mergą su trečiu vaiku, todėl tapdavo "bloguoju", kurio galima tik nekęsti.
Ką derėtų "įpilietinti"
Niekas iš tų racionaliais besitituluojančiųjų per tiek metų nepasiūlė "eiliniam" lietuviui trečio varianto - pagarbos, kuri nereikalauja emocinio - kūnu ir dvasia - atsidavimo. Gerbiami protingieji, bet ir gerbti, ir būti protingam reikia mokytis. Matyt, ne šiaip sau Dekalogas reikalauja tokio, rodos, savaiminio dalyko - gerbti savo tėvą ir motiną. Gerbti be nuolatinės pastangos neįmanoma, bet ir būti vertam pagarbos, jei nesi tėvas ar motina, taip pat kainuoja pastangų. Iki šiol aplinkybės lietuvius skatino pastangas kreipti manipuliaciniam intelektui ugdyti, nes pastarasis ne tik lietuviui, bet ir kiekvienam gyvūnui suteikia šansą išlikti. Lietuviai, kai reikia lįsti pro adatos skylutę, tampa realistais, pragmatikais - tikrais pasirinkimo tarp didesnio ir mažesnio blogio virtuozais. To ilgai ir kantriai mus mokė istorija, apie kurią, kaip tokią, net supratimo neturėjome. Bet pamoką išmokome, vadinasi, arba esame gabūs, arba labai jau gerų mokytojų parūpino likimas.
Dvasios kurortas
Galime savimi didžiuotis, kad per negandų amžius išsaugojome mentaliteto branduolį - jautrią, gal kiek vaikišką, bet gyvą dvasią. Tiek to, kad dabar jaučiame ją kaip kuprą ar kaip "virusą", - jei tik išmoktume nekenkti patys sau, pasauliui tikrai būtume vertingi. Gal net paskelbtų Lietuvą dvasios inkubatoriumi ar kurortu… Gal pakvėpuoti emocinio kokteilio čia rinktųsi senieji vakariečiai? Gal iš to kada nors galėtume ir užsidirbti? Todėl vietiniams racionalizmo bokštams reikėtų kiek pritūpti ar pasilenkti, kad kiti - iracionalieji - tautiečiai pagaliau įsižiūrėtų į tą naujovišką priedą - racionalumą, - nustotų jo bijoti, išbandytų jo vertę ir veiksmingumą, prisimatuotų ir prisiderintų prie turėtų ir tokių savų kokybių. Kad net ir nepamilę jo, imtų gerbti - kituose ir savyje.
Jau laikas suprasti: visi mes iš vieno kelmo spirti ir gana vienam prieš kitą pūstis, kas geresnis ir vertesnis meilės. Kiek apmalšinę aistrų ir emocijų "šišą", praplėstume erdvę kompetencijai ir pagarbai. O pradėti galėtų tautiečiai, jau išsiugdę racionalumo daigus. Kaip tik jie turėtų žinoti, kad kai ką nors atiduodi iš savos kišenės, ji "suliesėja", bet kai atiduodi iš galvos ar širdies, "pilnėja" ir gavusioji, ir davusioji.
