...ir Condoleezza Rice.
Aišku, po tokiu teiginiu šiandien reikia rašyti klaustuką. Daugelis Lietuvos piliečių norėtų, kad suktas klaustukas „?“ jau dabar virstų tiesiu kaip strypas šauktuku „!“
Klaustuko tiesinimas – D. Grybauskaitės ir jos štabo reikalas. Verta pasistengti atsižvelgiant į D. Grybauskaitės politines galimybes. Kol kas ji sulaukė palaikymo, koks nesisapnavo Rolandui Paksui. Į Paksą reikėjo daug investuoti, o D.Grybauskaitės pasiekė reitingų viršūnes, taip sakant, už dyką.
Iš bendriausių teiginių sudėliota jos politinė programa neatspindi viso kandidatės populistinio potencialo. Pradėjusi kaip Evita Peron, D.Grybauskaitė gali tęsti kaip Hugo Chavezas.
Baudikė (Boadicea) viename iš komentarų blogam Brazauskui rašė: „Labai norėčiau, kad Dalia Grybauskaitė „ištekėtų už Lietuvos“ kaip „ištekėjo“ Elžbieta I už Britanijos, ir mes turėtume prezidentę, kuria galėtume pagrįstai didžiuotis“.
Monarchijos ilgesys, kurį jaučia nemažai lietuvių, išreiškia troškimą matyti morališkai švarią valdžią. Nors kokį nors nesusitepusį asmenį. Su D. Grybauskaite siejami moraliniai lūkesčiai byloja ir apie tai, kad vertybinis pamatas, ant kurio dvidešimt metų statoma valstybė, yra gerokai paplautas. Valstybės sienos trūkinėja.
Bandoma nustatyti D.Grybauskaitės prabą. Nieko nuostabaus, kad ji simboliškai išrenginėjama. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos prezidento pareigas sėkmingai vykdė tiktai tie politikai, kuriems prabos ženklus įspaudė nelietuviškos, tačiau labai galingos struktūros. Algirdą Brazauską „padarė“ sovietų kompartija; Valdas Adamkus iškilo JAV valstybės tarnyboje. Rolandas Paksas, viso labo tiktai lakūnas, nelietuviškos prabos pradžioje neturėjo. Jam teko katapultuotis, kada rusiškas prabos ženklas pasirodė per prastas. D. Grybauskaitė kol kas yra geros reputacijos eurokomisarė. Aukščiausia praba.
Beje, monarchija susijusi su religija. D. Grybauskaitė bus kvočiama ir apie Dievą.
Parteigenosse blogeris Zeppelinus gėdina žiniasklaidą už tai, kad ši neatplėšia akių nuo žvaigždžių kūnų (tiksliau, kai kurių kūno dalių). Galiu pasakyti, kad tiriamoji žurnalistika – brangus malonumas. Pabandžiau apskaičiuoti, kiek kainuotų žurnalistinė ekspedicija į buvusį Leningrado kailių fabriką... Oi, oi, oi...
Nereikia pamiršti, kad tarp politikų pasitaiko keistų veikėjų, kurie nepalieka beveik jokių juos kompromituojančių pėdsakų. Vienas iš tokių yra Antanas Smetona. A.J. Greimas rašė, kad A.Smetonos asmeninis gyvenimas buvęs toks padorus, jog vienam biografui knietėjo sukurpti istoriją apie A.Smetonos neva suvedžiotą bajoraitę.
Gal kas galėtų komentaruose paminėti faktų apie A.Smetonos finansines machinacijas? Iki šiol nieko nesu girdėjęs. Neatsimenu, kad LSSR laikais ši tema būtų eskaluojama – net keista.
Kita be dūmų liepsnojanti persona – Condoleezza Rice. Per visą jos karjerą nebuvo nutekinta rimtos informacijos apie jos meilės istorijas. O juk ji gyvena visuomenėje, kur buvusių meilužių memuarai gali būti įvertinti milijonais dolerių. Tačiau nieko įdomaus nėra – net iš koledžo laikų. Belieka tikėti, kad jai rūpėjo vien tik darbas.
---
Papildas:
Video siužetas apie karštą Condoleezza‘os Rice ir George‘o W. Busho meilę.
---
