Menų spaustuvė, dažnai tvoskianti purvu ir skurdu, vakar, spalio 15 d., panašėjo į iščiustytą bažnyčią: ir šviesa, ir sąlygine teatro švara. Režisierius Agnius Jankevičius, pasirinkęs “senamadišką” medžiagą – Ivano Turgenevo apsakymą “Stepių karalius Lyras”, pabandė ne tik įveikti šį kūrinį, parašydamas jo inscenizaciją, bet ir sutramdyti jau spėjusią atsibosti Menų spaustuvės Raudonąją salę.
Gal tai ir nebuvo pirminė režisieriaus užduotis, tačiau finale vis labiau ir labiau ryškėjo jaunojo režisieriaus talentas pastatyti ne vien spektaklį, bet teatru paversti tūrį, kuriame statomas pats spektaklis. Menų spaustuvė po truputį tapo trafaretine erdve. Ir šį kartą šaltis, medžiagos “lėtumas”, tos pačios sienos buksavo visą vyksmą, tačiau A. Jankevičių vis dėlto norisi pasveikinti, kad jis neieškojo šiandieniniam menui būdingo atraktyvumo, o kūrė teatrą, kuris “kankina” savo vizijomis, sapnais ir realumu.
“Stepių karalius Lyras” – ir socialus, ir iliuzoriškas spektaklis. Netgi panašus į pasakėčią. Labai tiksli, primityvi fabula, inkrustuota kartais statiškais, kartais judančiais gyvaisiais paveikslais. Ir svarbiausia yra tai, kad režisierius, išoriškai perdėm neišsiduodamas, pirmiausia judina tik režisieriui įmanomas pajudinti “žemes”. Čia aiškias žaidimo taisykles turi ne tik aktoriai, čia tiksliai naudojama ne tik Martino Vilumo muzika, čia veikia meno psichologija, kuri eksplikuojama tikro profesionalo ranka. Pasirinkęs kontrasto principą (išoriškai viskas gana lėta ir trafaretiška, viduje – intensyvu), režisierius pademonstravo, kaip galima pastatyti spektaklį, pasirinkus “bet kokią” medžiagą. Svarbi sąlyga – kūrybingi aktoriai, kurie ne vien nori dirbti, bet ir supranta, ką “dirba”.
Dorodamas I. Turgenevo medžiagą, A. Jankevičius tarytum prašuoliavo ne vien per laikmečius, rašytojus-dramaturgus, bet ir savo pirmtakų režisierių pėdomis. Bet įdomiausia tai, kad šis jaunėlis ne cituoja šimtus kartų panaudotus “meniškumus”, o juos tiek varijuoja ir taip akivaizdžiai juos sau “išsiravėjęs”, kad belieka stebėti naują produktą, kurio tikrai nepavadinsi sintetiniu. Spektaklis pavergia tikrumu ir grynumu.
Kartais A. Jankevičiaus teatras panašus į E. Nekrošiaus teatrą, kuris randasi kiekvieną akimirką, kartais – į jo mokytojo J. Vaitkaus (čia būtų daug parametrų), bet jis formuoja visai naują kokybę. Naujos generacijos režisierius nebijo prabilti “dar kartą apie tą patį”. (Prieš gerą dešimtmetį buvo unikalus J. Vaitkaus mokinių spektaklis, kuris taip ir vadinosi – “Dar kartą apie tą patį”.) Šį kartą “tas pat” – tai bliūkštančio žmogaus diagrama, žmonių charakterių šlykštumo dialektika, neišnykstančių, o tik ūmėjančių problemų puokštė. A. Jankevičius stovi labai arti žmogaus. Tai yra ne dokumentikos rinkimas, pasitelkiant fantaziją ir “išmislus”, o žmogiškoji pozicija. Režisierius, atidavęs nemažą duoklę moralizavimui, pats šmaikščiai iš to pasijuokia, jauti, kaip jis pats išsivaduoja iš savo kanonų ir tampa laisvai manipuliuojančiu kūrėju.
Praktiškai tuščioje erdvėje, nelyginant Peteris Brooke’as, jis sukuria teatrą. Tokį režisierių šiandien gali stverti bet koks teatras, valdantis bent mažiausią mašineriją,– alchemija garantuota. Menų spaustuvės erdvė plius Turgenevas – kaip rentgeno spinduliai, kurie parodo pamatines kūrėjo šaknis.
Ne naujiena stebėti, kaip A. Jankevičius manipuliuoja teatro erdvėmis, kaip skyla, skleidžiasi ir vėl užsidaro personažų laukai, kaip ritminiai personažų pasikartojimai arba prasilenkimai “organizuoja” tik teatrui būdingą teatrališkumą. Kol kas geriausiai išspręsti duetai, bet to sąlygos taip pat regimos.
Tam tikras spektaklio skurdas nepadėjo atsikratyti vaizdinių trafaretų. Visi aktoriai buvo tikslūs, bet vadovėliniai. Vaizdinio konceptualumo šis spektaklis neturi.
Bet aktoriai – tikri gyvsidabriai. Be režisieriaus nuolatinių palydovų – Editos Užaitės, Juditos Zareckaitės, Eimučio Kvoščiausko, Egidijaus Bako, išvydome Ramūną Cicėną, Leonardą Pobedonoscevą ir Giedrių Kielą. R. Cicėną po šio spektaklio norisi pavadinti plastiškiausiu Lietuvos aktoriumi. Pradžioje atrodė, kad jis lyg Tomo Žaibaus prototipas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad režisierius dar ir dar aktorių provokuoja jo dieviškajam talentui prasiskleisti. Tiesus kaip strėlė, šiek tiek baletinės laikysenos, viso, gan ilgo veiksmo metu beveik nekintantis, laiku ir vietoj vos krusteldamas, jis spektakliui suteikia tiek atspalvių ir reikšmių, kad pats režisierius neapsikentęs šiam aktoriui dar ir muzikinę širdelę padovanoja. Šiame riaumojančiame pasaulyje tai vienintelis išrinktasis, vos praskleidęs marškinius, išgirsta graudžiai malonią dainelę. Ar ne nuostabu, kai jis susirango ant mirusiojo kelių ir iš meilės jam leidžia paklausyti savo tikrosios širdies. Pasaulis nėra toks žiaurus, kokį mes bandom regėti.
R. Cicėno prototipas – tai ne vien čechoviškasis Firsas, perskrodęs visą “Vyšnių sodą”. Su šiuo aktoriumi režisierius tarytum perskrodė teatrinių tipažų galeriją, kurios įvairovė jau taip pat kiek išsekus. Šis talentingas aktorius išniro visai naujoje šviesoje. Savajam “iliuzionistui” suteikdamas daugybę subtilybių, jis tapo šio spektaklio regima širdim.
Gal didesnių apimčių recenzijos leis plačiau aprašyti vis stiprėjančius Egidijų Baką, Eimutį Kvoščiauską ir kitus, be kurių A. Jankevičiaus žavioji režisūra tikrai neturėtų žavesio.
