Vokietis Tankredas Dorstas, parašęs daug šiandien jau išgarsėjusių pjesių, apdovanotas prestižiškiausiomis pasaulinėmis dramaturgijos premijomis, nuo 1992 iki 2002 metų kartu su žmona Ursula Ehler ir Manfredu Beilharzu vadovavęs garsiam naujosios dramaturgijos festivaliui “Bonos bienalė”, galų gale priartėjo prie lietuvių žiūrovų - Naujosios dramos akcijoje parodytas jo pjesės “Merlinas” eskizas.
Aišku, pirmą, didžiausią žingsnį žengė vertėjas Antanas A. Jonynas, išvertęs šį įstabaus grožio kūrinį į lietuvių kalbą. Reikia manyti, kad “Merlinu” susidomės kokia nors labiau išprususi leidykla ir išleis atskira knyga.
Antrą žingsnį įkūnijant šią gigantišką dramaturginę misteriją žengė režisierius Gintaras Varnas. Ši didelės apimties Tankredo Dorsto drama į jo rankas pateko prieš pora metų. Centriniuose “Pravdos” “rūmuose” (Didžiojoje salėje - skamba panašiai kaip Nacionaliniame dramos teatre) buvo parodytas smarkiai kupiūruotas “Merlino” eskizas. Ne skaitymas, ne spektaklis, bet eskizas. Tai buvo ne visai teisinga - per porą savaičių parengti eskizą. Įvaldyti tradicines ar mažesnes netradicines erdves dar įmanoma, bet apgyvendinti visą spaustuvę, pristatytą kolonų, trukdančių normaliai sekti veiksmą - titaniška užduotis. Todėl per šį “Merlino” pasirodymą daugiausia dėmesio galėjome skirti teksto grožiui, kurį G. Varnas pakankamai tobulai išskleidė.
G. Varnas, kaip niekas kitas, kūrinius stato pirmiausia stengdamasis atrasti jiems būdingą dvasią, o ne ant savo kurpalio pamauti tekstą. Režisūrinis savitumas - neišvengiamas, tačiau tai tik po to, o pirmapradiška užduotis – “perkąsti” atmosferą, kūrinio dvasią, glūdinčią tekste.
Šia prasme “Merlino” eskizas - pavykęs kūrinys. Dorsto dvasia kaip ant delno. Čia galima ryškiai justi ir viduramžius, ir sąsajas su šiomis dienomis. Čia tveriasi ir žlunga Utopija. Tačiau didžiausioje erdvėje tai kol kas lieka gana šaltu veiksmu. Kartais net kyla mintis, kad scenoje realizuoti tai, apie ką kalbama “Merline”, apskritai neįmanoma. Juk būna ir taip, kad kūrinys yra platesnis už įgyvendinimo sąlygas. Bet sykį G. Varnas ryžosi - reiškia kūrinio raktas įmintas, belieka daug dirbti, ir kada nors mes išvysime naują teatro stebuklą.
Geram režisieriui joks žiūrovas niekada nepadės - jis bet kokiu atveju eina paskui režisierių. Žiūrovui rodyti darbo pačią pradžią - daugiau nei rizika. Reikia mokėti skaityti režisieriaus praktinius “ėjimus” (o tokių žinovų tikrai nėra), antraip vertinimo diagnozė gali būti netiksli. Nuojauta ne visada galima remtis.
Šiandieniniame “Merline” vizualiai labai gražiai išspręstos kelios scenos. Kai kurie aktoriai netgi pajuto tai, ką vaidina. O buvo ir tokių - ne vienas - kurie blaškėsi gigantiškoje erdvėje, tekstą “varydami” ne iš širdies, bet iš plaučių. Juos taip pat galima suprasti, kadangi tokiuose plotuose vargu ar kada anksčiau teko vaidinti. Tam, kad per trumpą laiką įveiktum kelių aukštų užduotis, mažų mažiausia turi būti genijumi.
Pati spaustuvės erdvė unikali. Pro užsklęstus langus besispraudžiančios saulės spinduliai-strėlės įdomesnės už prožektorių šviesas… Daug nuostabių kadrų. Bet teatras diktuoja savo: kai trūksta jausmo, trūksta įtampos, viskas skyla, randasi nuobodulys. Be to, spaustuvės dulkės dėmesį neleistinai nubloškia į kūrinio paraštes. Jeigu aktoriai vilkėtų kažkokius specialius skafandrus ir mes regėtume nuolatinį mūšio lauką, dar būtų nieko, o kada jie vilki klasikines eilutes - atrodo keistai.
Vaizdo projekcijos, šešėlių teatras, karaliaus karūna, skeptru, rūmais, šachmatų lenta virtęs ratas scenos centre - rimto, kūrybingo teatro pradžios užuominos. Teoriškai “Pravdai” “Merlinas” - situacijos identiškumas. Tačiau teatrui - tai utopija.
