Jau daugelį metų „Kaunas Jazz“ festivalio rengėjai džiaugiasi kartu su klausytojais, kad pavyksta parengti įvairiapuses festivalio programas ir ypač puikias pabaigas, kurios dažniausiai tampa įspūdingiausiomis renginio akimirkomis ir tam tikra vizitine kortele. Ar pavyko tradiciją išlaikyti ir šiemet?
Penktadienis
Paskutinis džiazinis Kauno savaitgalis tradiciškai prasidėjo trimis koncertais, kurie buvo orientuoti į skirtingus džiazo mėgėjus. Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje buvo galima išgirsti A. Anusausko „Jazz Quartet“, perfrazuojant kritikų žodžius, - elegantiškus klasikos ir džiazo dialogus. Specialiai šiam renginiui paruošta programa kaitino susirinkusius klausytojus, kurie aistringais plojimais „privertė“ kvarteto lyderį ištarti mėgstamą kauniečių frazę „Kaunas yra Kaunas!“, kuri geriausiai atspindėjo salėje vyraujančią atmosferą, kai sunku buvo atskirti, kas kuo labiau gėrisi: ar klausytojai muzikantais, ar muzikantai klausytojais!
Kiek vėliau, toje pačioje salėje, prasidėjęs „Coco Mbassi and Band“ pasirodymas nuo pat pirmųjų akordų dar labiau prikaustė klausytojų dėmesį. Specifinio žavesio vakarui suteikė atlikėjos padaryti atsitiktiniai akibrokštai, sakant, kad jai tikrai smagu pirmą kartą atvykti į Estiją... Tačiau staigus solistės susiorientavimas šią klaidelę pavertė juoku, o atsiprašydama už savo išsiblaškymą (paaiškėjo, kad „Coco Mbassi“ Estijoje koncertuoti turėjo kitą dieną) atlikėja pavadino klausytojus šauniausia ir žaviausia publika! Savo humoro jausmą atlikėja demonstravo ir vėliau, kai dar kartą atsiprašydama už klaidas skyrė Kaunui estams sukurtą dainą, tačiau pažadėjo per trečią apsilankymą sukurti specialią dainą Lietuvai. Bandant aprašyti susirinkusiųjų nuotaikas per pasaulinio garso atlikėjos pasirodymą, iškyla pavojus prarasti kritišką žvilgsnį ir provokuoti skaitytojų apkalbas, neva eilučių autorius pataikauja organizatoriams. Tačiau išties sunku nupasakoti tą atmosferą, kai per antrąjį „bis“ muzikantai sugebėjo sausakimšoje salėje klausytojus pakelti nuo kėdžių, suvienyti šokiui ir dainai, o kolegas žurnalistus ne tik įnirtingai fokusuoti savo fotoaparatus dar vienam kadrui, bet ir judėti kartu su visais!
Gerą nuotaiką šiek tiek gadino nesuprantamai užsispyrėliškas apsaugos darbuotojų kabinėjimasis prie akreditaciją turinčių asmenų, kai į koncertą nenorėta įleisti visus reikiamus (akreditacijos) atributus turinčių asmenų, sakant, kad atsitiktinai nuplyšusi akreditacijos apyrankė reiškia apgaudinėjimą ir bandymą „nelegaliai“ prasmukti į koncertą! Deja, tai nebuvo vienintelis atvejis, kai kurdami sustiprinto režimo apsaugos iliuziją apsaugininkai, švelniai tariant, perlenkė lazdą, mat šiurkštaus elgesio nevengta ir su bilietus pirkusiais asmenimis, ir su kolegomis, grasinant apskritai atimti akreditaciją.
Vienybės aikštėje vykusio koncerto specifika kiek kitokia. Nemokami koncertai pritraukia ne tik džiazo mėgėjus, bet ir labiau atsitiktinius žmones, kurie ateina į renginį susipažinti su džiazu, išlenkti bokalą alaus ar tiesiog prasiblaškyti. Viena vertus, tokia ir turėtų būti viešų ir nemokamų koncertų misija, t.y. kurti gerą socializacijos atmosferą ir dovanoti miestui šventę. Kita vertus, susirinkę įvairaus plauko klausytojai (kai kurie jų išties klauso) ne visada susivokia po atskirų atlikėjų partijų paploti ar išklausyti kūrinį iki galo. Gal todėl ir sunku nusakyti publikos nuotaikas, kurios dėl minėtų priežasčių nuolat esti skirtingos, tačiau iš kelių kalbintų klausytojų išgirsti komentarai leido susidaryti įspūdi, kad koncertu liko patenkinti ir tie, kurie atsitiktinai pateko į koncertą, ir tie, kurie tikėjosi išgirsti gero džiazo.
Tęsiant apsaugos temą, tenka pažymėti, kad lauke privačios apsaugos firmos ir policijos pareigūnai savo pareigas vykdė užtikrintai ir apsiėjo be didesnių nesusipratimų, tačiau norint sužinoti oficialų festivalio metu įvykdytų nusikaltimų skaičių reikia palaukti policijos suvestinių.
Po koncerto klausytojų laukė maloni festivalio organizatorių staigmena - užsakytas gana didelis viešojo transporto eskortas nemokamai išvežiojo susirinkusius namo į skirtingas miesto puses.
Na, o tie, kuriems dar trūko džiazo, buvo laukiami naktiniame klube „Oazė“. Čia koncertavo mišrus suomių ir amerikiečių kolektyvas „Nicole Willis and Band“. Šiuo trečiuoju koncertu bandyta patenkinti klubinio (lokalizacijos prasme) džiazo gerbėjų lūkesčius.
Šeštadienis
Paskutinę XV Tarptautinio dvimiesčio džiazo festivalio dieną Kaune buvo galima išgirsti net devynias grupes! Koncertų virtinė tradiciškai vyko VDU koncertų salėje, Vienybės aikštėje ir klube „Naktinė oazė“. Apskritai tai buvo diena, sukėlusi nemažai diskusijų dėl programos posūkio popmuzikos link.
Viena vertus, Vienybės aikštėje vykusį koncertą „Popžvaigždės sveikina Kaunas Jazz“ galima traktuoti kaip rengėjų norą suartinti du skirtingus žanrus ir taip populiarinti džiazą bei pritraukti daugiau klausytojų. Kita vertus, tai galima traktuoti kaip festivalio kaitos procesą, kada nesustojantis plėtimasis ne tik į kitus miestus, bet ir į kitus muzikos žanrus temdo ateities vizijas ir daro „Kaunas Jazz“ vis labiau neatpažįstamą.
Nors bene visos šiame koncerte dalyvavusios grupės savo dainas bandė priartinti prie džiazo stiliaus, tačiau savo dvasia koncertas priminė popmuzikos stilių. Stebint gausiai susirinkusį jaunimą buvo sunku pasakyti, ar šie atėjo klausytis popžvaigždžių, ar be saiko vartoti alkoholį ir reikšti savo agresiją (kurios formų tradiciškai būtą įvairių).
Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje vykę koncertai, regis, buvo kaip kompensacija džiazo mėgėjams (už lauko koncerto nuklydimą). Tiek „Marilyn Mazur‘s Future Song“ (Danija), tiek „Percadu“ (Izraelis) pasirodymai pratęsė festivalio tradiciją baigti įspūdingais koncertais. Izraeliečių sukurtas teatralizuotas įvairiausių mušamųjų instrumentų spektaklis garantavo publikos aplodismentus atlikėjams ne tik koncerto metu, bet ir po pasirodymo - salės fojė ir lauke.
Netikėtai ilgai užtrukusi pauzė šiek tiek išblaškė ir klausytojus, ir „Dainių Pulauską su grupe“, tačiau savo pasirodymu muzikantai patvirtino esantys vienas geriausių džiazo kolektyvų Lietuvoje.
Džiazo koncertų maratoną Kaune baigė britų grupė „Reel People“. Skirtingus muzikos stilius ir šou elementus bendraujant su klausytojais derinanti grupė gan neblogai įsikomponavo į finalinių festivalio koncertų plejadą.
Sekmadienis
Lyginant paskutinį „Kaunas Jazz“ koncertą, vykusį Vilniuje, Kongresų rūmuose, ir bet kurį koncertą, vykusį VDU koncertų salėje, nesunku pastebėti vyravusios atmosferos skirtumus. Vos įžengus į Kongresų rūmus susidarė įspūdis, kad apsilankymas koncerte daugeliui asocijuojasi su „gero tono ženklu“, juolab kad tam tikrą skirtingų socialinių sluoksnių išsiskaidymo (ir prasilenkimo su džiazo dvasia) įvaizdį stiprino specialios baro iškabos su VIP ženklu. Kalbant apie publiką, kaip klausytojų visumą koncerte, didesnių skirtumų nepastebėta. Kita vertus, galbūt įspūdingas Philipo Hamiltono su specialiuoju svečiu Gregu Osby (JAV) pasirodymas ir negalėjo palikti abejingų salėje.
Reziumuojant ne tik paskutinių koncertų, bet ir viso festivalio metu vyravusias nuotaikas, dera pripažinti, kad, nepaisant tam tikrų programinių nuklydimų ir organizatorių bandymų ieškoti optimalios festivalio koncepcijos (kuri sugebėtų įtikti ir užkietėjusiems džiazo mėgėjams, ir platesniam klausytojų ratui), „Kaunas Jazz“ - sukurdamas miestui šventę ir dovanodamas aukštos prabos džiazo muzikantų pasirodymus - garantuoja ypatingą, džiazinę atmosferą.
