Kauno tiltų spindesys ir skurdas
Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Metų pradžioje netikėtai įlūžęs Kleboniškio tiltas per Nerį sukėlė didelių nepatogumų ne tik kauniečiams, bet ir visiems keliaujantiesiems autostrada Klaipėda – Vilnius. „Akistata“ pasidomėjo, ar panašios nelaimės netyko naudojantis kitais Kauno tiltais.
Tiltas „atgis“ po trijų mėnesių?
1981 metais statytas Kleboniškio tiltas įgriuvo nutrūkus visiems 8 metalo lankstams susijungimo su prietilčiu vietoje. Tai nutiko apie pusę aštuonių ryto, kai žmonės važiavo į darbą. Apie 15 – 20 cm pasmukusiu tiltu keli lengvieji automobiliai, dugnais užkliudę įgriuvą, dar pravažiavo. Netrukus policijos pareigūnai eismą blokavo ir tiltą uždarė. Automobiliai buvo nukreipti per kitus tiltus, todėl mieste daug kur susidarė dideli kamščiai, sutriko maršrutinio transporto judėjimo grafikas. Po kurio laiko buvo organizuotas dvipusis eismas lygiagrečiu autostrados tiltu, tačiau kelio pralaidumas tapo gerokai mažesnis. Teko apriboti automobilių judėjimo greitį. Kitą parą po įsmukimo, naktį, tiltas vėl judėjo, tad po juo teko įrengti laikinas atramas.
Specialistai nustatė, jog nelaimė įvyko dėl kelių priežasčių. Lūžusio tilto apkrovos buvo 1,5 – 2 kartus didesnės nei numatytos jį statant. Lėmė ir lankstų metalo „nuovargis“ bei juos paveikusi korozija, ypač kai oro temperatūra staiga nukrito nuo -3 iki -23 laipsnių šalčio.
Iš pradžių manyta, kad remonto kaina sieks apie pusę milijono litų, tačiau dabar planuojama išleisti dvigubai daugiau pinigų, nes jau aišku, kad reikės pakeisti ir kitoje tilto pusėje esančius lankstus. Darbų sparta gerokai priklausys nuo oro sąlygų. Pranešama, kad tilto remontas užtruks apie porą mėnesių, tačiau kol kas rimtesnių darbų dar nesimato. Žvalgantis „Akistatai“, tik keli bendrovės „Kauno tiltai“ ir Kelių tyrimo instituto specialistai tikrino, ar nepažeistos kitos tilto detalės.
Dirba bet kokiu oru
Užtat prie kito Kauno rajone rekonstruojamo tilto per Nevėžį, ties Raudondvariu, darbai verda bet kokiu oru. Tiesa, anksčiau šį avariniu laikomą tiltą norėta ne rekonstruoti, o šalia jo statyti naują tiltą ir kelią, tačiau kol buvo derinami statybos projektai, miesto valdžios vyrai sugebėjo būsimos statybos vietoje suplanuoti bei sugrąžinti žemės sklypus buvusiems savininkams. Tad senojo tilto rekonstrukcija atliekama jo neuždarius - tik apribojus eismą. Ties abipus tilto pastatytais šviesoforais pakaitomis išsirikiuoja įspūdingos automobilių eilės, kurių vairuotojai ilgokai laukia, kol jiems įsižiebs žalia šviesa. Nekantruoliai į Kauną gali važiuoti aplinkiniu keliu, tačiau šis yra maždaug 60 kilometrų ilgesnis. Tilto rekonstrukciją, kuri Automobilių kelių direkcijai kainuos bene 23 milijonus litų, planuota baigti šių metų pabaigoje, tačiau jau kalbama, kad darbai gali nusitęsti ir iki 2010 metų pradžios.
Smegduobė žmonių nepražudė
Kad tiltų statytojai moka dirbti sparčiai ir kokybiškai, įrodė „Kauno tiltų“ žmonės. 1960 metais pastatytas Vilijampolės tiltas per Nerį, išaugus per jį važiuojančių automobilių srautui, jau senokai „gailiai vaitojo“ ir siūbavo į visus šonus. Dar bene 1982 metais prie pat tilto įtrūko vamzdis ir susidarė didžiulė smegduobė. Pravažiavus autobusui su keleiviais, smegduobę dengęs asfaltas lūžo ir į duobę įkrito paskui autobusą važiavęs lengvasis automobilis. Jo vairuotojas suspėjo iššokti, tad žmonių aukų nebuvo. Apie kapitalinį tilto remontą buvo kalbama ilgus metus, tačiau tik 2008-ųjų kovo 8-ąją jis pagaliau buvo uždarytas. Apie 17 milijonų litų kainavusi tilto rekonstrukcija turėjo būti baigta lygiai po metų, tačiau tiltininkai sugebėjo jį atidaryti anksčiau – pernai gruodžio 12-ąją. Patyręs tiltų statybos inžinierius Henrikas Kebeikis tikino, kad visi darbai čia buvo atlikti ne tik greitai, bet ir kokybiškai. Tuo įsitikinti galėsime tik ateityje. Atrodo, jog, pritrūkus pinigų, šis tiltas net nebuvo išbandytas. Vilijampolės tiltas buvo suprojektuotas pagal 1952 metų apkrovas, o dabartinės jo apkrovos yra net 1,5 karto didesnės. Miesto taryba jau suspėjo Vilijampolės tiltui suteikti tarpukario Kauno burmistro Petro Vileišio vardą.
Degintas ir sprogdintas, bet gyvas
Prieš keletą metų Kauno valdžia tik po ilgų diskusijų atliko kapitalinį Aleksoto tilto remontą, nors šis galėjo sugriūti bet kuriuo metu. Aleksoto tilto užuomazga išliko dar nuo Napoleono kariuomenės 1912 metų žygio laikų, tačiau daugmaž dabartinėje vietoje medinis tiltas buvo pastatytas tik 1915 metais vokiečių kariuomenės. Atsitraukdami vokiečiai patys tiltą ir sudegino. Laikinai atstatytą medinį tiltą 1930 metais pakeitė Vytauto Didžiojo vardu pavadintas metalinis arkinis tiltas. 1941 metais pervadintas jau Aleksoto vardu, tiltas vėl buvo susprogdintas, o vėliau dar ne kartą atstatinėtas ir vėl sprogdintas ar griautas potvynių. 1946 – 1948 metais buvo nutiestas dabartinis tiltas su pakeliama vidurine dalimi. Dabartinės rekonstrukcijos metu atlikta ekspertizė nustatė, kad ši įranga neveikia nuo pat tilto pastatymo pradžios. Situacijos nesugebėjo pakeisti ir šiuolaikiniai inžinieriai. Tikinama, kad jie pritrūko ne žinių, o tik lėšų, tad pakėlimo mechanizmas „užkonservuotas“ iki geresnių laikų, kai upių miestu virsiančio Kauno vizija bus paremta turtingesniu materialiniu pagrindu.
Ilgą laiką vienintele jungtimi tarp Senamiesčio ir kairiojo Nemuno kranto buvęs tiltas taip susidėvėjo, kad jam atnaujinti prireikė didelių pastangų ir išlaidų. Pagal architekto R. J. Palio projektą remontuojant buvo pakeistos tilto plokštės, turėklai, atstatyti buvę tilto ramtų apdailos akmenys iš granito, dalis metalinių konstrukcijų pakeistos naujomis. Tilto sijos nudažytos drėgmei atspariais dažais. Restauruojant buvo atsisakyta nusidėvėjusių turėklų, papuoštų sovietine simbolika, ir jie pakeisti lengvesniais. Dėl to kilo daug nesusipratimų su totalitarizmo simboliką atstatyti reikalavusiais Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio valdininkais. Galiausiai dalis senųjų turėklų buvo atiduoti Grūto parkui, o kiti – parduoti į metalo laužą. Nors, kad stalinistinė simbolika vis dar liko ant betoninių pilonų, pernai gegužės 25-ąją tiltui buvo oficialiai grąžintas Vytauto Didžiojo vardas.
Nelaimių gali dar būti
Kol vyko Aleksoto tilto rekonstrukcija, eismas iš Kauno miesto centro į kairįjį Nemuno krantą vyko 2002 metais pastatytu 476 metrų ilgio M. K Čiurlionio tiltu. Iš pradžių šis statinys buvo pramintas „tiltu į niekur“, nes Aleksoto pusėje nebuvo tiesaus pakilimo į šlaitą. Tik pagaliau nutiesus Europos prospektą bei estakada jį sujungus su M. K. Čiurlionio tiltu, naujoji transporto arterija Aleksoto, Fredos, Garliavos gyventojams bei nuo Prienų ar Marijampolės atvykstantiems žmonėms leidžia greičiau pasiekti Kauno centrą.
Tačiau kauniečiams liko dar vienas Nemuno krantus jungiantys skaudulys – tai 208 metrų ilgio Panemunės tiltas. Šis bene 1957 metais statytas tiltas jau daugiau nei 15 metų įvardijamas kaip avarinis, tačiau miesto valdžia vis negali apsispręsti dėl jo skubaus remonto. Specialistų teigimu, šis objektas jau visiškai susidėvėjęs, turi medines sijas, tilto perdangos, pakloto elementų būklė labai bloga, betonas ištrupėjęs, jo plotis per mažas dideliam automobilių srautui. O šiuo tiltu, kuris gali sugriūti bet kurią akimirką, per valandą pravažiuoja vidutiniškai apie 1200 automobilių. Atrodytų, jog savaime prašosi kuo skubesnis sprendimas netoliese statyti naują tiltą, tačiau tam atkakliai priešinasi grupelė prietilčio namų savininkų. Savo interesus bando ginti ir upės pakrantėje žemės sklypą įsigijusi viena prekybos tinklus valdanti bendrovė. Praėjusių metų gruodžio 19-ąją Kauno miesto savivaldybės taryba vėl nepritarė naujo tilto statyboms Panemunėje, o savivaldybės administracijos direktoriui rekomendavo parengti esamo Panemunės tilto rekonstrukcijos techninį projektą ir kitus dokumentus. Nors kol kas siūloma esamu tiltu transporto eismą leisti tik mažiau nei 15 tonų drauge su kroviniu sveriantiems automobiliams, tačiau juo vaikščioti vengia net pavieniai pėstieji. Žmonės bijo, kad ant tilto, piko valandomis prasilenkiant dviem pilniems keleivių troleibusams, atramos gali nebeišlaikyti ir jie drauge nugarmėtų į Nemuno bangas.
