Taip sąlygiškai būtų galima pavadinti neseniai Kauno kamerinio orkestro parengtą koncertą, kuris tapo savotiška protesto akcija prieš orkestro vadovą Algimantą Treikauską. Itališką - ne todėl, kad garsusis meno vadovas Pavelas Bermanas gyvena Italijoje, o todėl, kad italai sugalvojo kitą streiko formą - protestą reikšti ne prastovomis, o darbu.
Orkestrantai savarankiškai be dirigento, meno vadovo ir direktoriaus pagalbos parengė itin palankaus publikos dėmesio sulaukusią programą, kurioje skambėjo A. Vivaldžio, J. S. Bacho, A. Korelio ir kitų baroko meistrų kūriniai.
Muzikantai įvairiai komentavo tokį savo apsisprendimą. Vienas iš argumentų, kad jie nori įrodyti esantys ne baudžiauninkų orkestras, atidirbantis darbdaviui, besąlygiškai vykdantis abejonių keliančias sąlygas, bet ir profesionalus, kūrybingas kolektyvas, gebantis ginti savo teises civilizuotomis formomis, suprantantis, kad kolektyvo vadovui svarbu išmanyti ne tik muziką, bet ir vadybą.
Šio orkestro steigėjas - Kauno miesto savivaldybė. Jos rūpestis - skirti lėšų orkestro kūrybinei veiklai, kitaip tariant, bent minimaliems atlyginimams. Į kitus procesus savivaldybė iš esmės nesikiša. Kauno kamerinis - ne vienintelis iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomas kolektyvas. Per pastaruosius kelerius metus, kai iš jo į politiką pasitraukė kontroversiškai vertintas vadovas Gediminas Dalinkevičius, orkestro lygis gerokai ūgtelėjo. Kelis kartus per metus su juo repetuojančio meno vadovo Pavelo Bermano indėlis - akivaizdus. Orkestro direktoriumi prieš kelerius metus tapo fleitininkas Algis Treikauskas, kuriam Kauno kamerinis - ne vienintelė darbo vieta. Direktorius specialių vadybininko žinių neturi, bet didžiuojasi savo ilgamete koncertine patirtimi ir tikina, kad tai, jog pernai orkestras surengė net 49 koncertus, yra jo nuopelnas.
Tad kodėl tokiu rūpestingu direktoriumi nepatenkinti orkestrantai ir kodėl dar pernai, metų pabaigoje, visuotinis Kauno kamerinio orkestro susirinkimas pažėrė jo adresu daugybę priekaištų, kreipėsi pagalbos į miesto Kultūros skyrių, profsąjungos aktyvistus?
Iš kolektyvo visuotinio susirinkimo protokolo matyti, kad direktorius ne kartą yra įžeidęs muzikantus, žemindamas juos, kad neatlieka jam priklausančių pareigų, kad nepasitarus su kolektyvu orkestras dalyvauja privačiuose renginiuose, per dažnai groja kitų orkestrų sudėtyje, o ne kaip savarankiškas miestą reprezentuojantis kolektyvas, kad neugdoma kamerinio orkestro publika ir t.t.
Tuo tarpu direktorius aiškinosi, kad neva iš darbo atleista ir teismo vėl grąžinta muzikantė nerimsta suvedinėti sąskaitas, kad nevienodo lygio muzikantai baiminasi gresiančios atestacijos. Tačiau priežastys, regis, slypi kur kas giliau.
Suprantama, kad orkestre vykstantys procesai neliko nepastebėti žiniasklaidos, juolab neatslūgus dėmesiui po Vilniaus filharmonijos “gaisrų” ir dr. Margaritos Starkevičiūtės itin iškalbingos Vilniaus miesto savivaldybės kultūros įstaigų ir renginių finansavimo analizės.
Štai nuo tada pradėjo dėtis įdomūs dalykai. Kauno kultūros skyriaus klerkai su direktoriaus pagalba ėmė atakuoti nepaklusniuosius Kauno kamerinio orkestro muzikantus, kitaip tariant, “aiškintis situaciją“, gąsdindami net galimu orkestro išformavimu, kuris švelniai vadintinas reorganizacija arba vizija įkurti mieste simfoninį orkestrą.
Diskusija, be abejo, sveikintinas dalykas, bet kai po TV laidos Kultūros skyriuje “svarstomas” jos įrašas, rafinuotai tyčiojantis iš atskirų orkestrantų nuomonės, “ant kilimėlio” pasikvietus tik kai kuriuos kolektyvo narius, kyla asociacijų su sovietmečiu taikytais metodais. Kita vertus, ar chorvedės profesiją turinti ekspertė turi teisę imtis orkestro steigėjo Kauno miesto tarybos funkcijų? O gal vis dėlto Kultūros skyrius, Lietuvoje garsėjantis kaip geriausias iškilmingų laidotuvių bei valstybinių švenčių organizatorius, nesuvokia savo kompetencijos ribų?
Regis, miesto Kultūros skyriaus klerkus tenkina direktoriaus darbas, nors ir teko jam priekaištauti dėl vėluojančio atsakymo orkestrantams, siekiantiems pasirašyti kolektyvinę sutartį.
Kol kas ir valdininkai, ir direktorius patenkinti su Kauno filharmonija pasirašyta sutartimi, pagal kurią orkestras už naudojimąsi filharmonijos patalpomis turi nemokamai “atgroti” 12 koncertų - nesvarbu, kokių, kokios trukmės, nepatikslinant, kiek vis dėlto kainuoja patalpų eksploatacija.
Kauno filharmonijos direktorių Justiną Krėpštą sutartis irgi tenkina, jis tikina besielgiąs altruistiškai, nes jeigu reiktų orkestrui salę nuomotis koncertams, kaina būtų nepalyginamai didesnė. Be to, už 16 koncertų muzikantams dar ir buvo sumokėta.
Tiesa, vis dažniau į Kamerinio orkestro repertuarą įtraukiami simfoniniai kūriniai, kuriems atlikti reikia papildomai samdytis muzikantų, dažnai koncertuojama su Kauno valstybiniu choru, dalyvaujama Pažaislio festivalyje. Bet tai jau esą tik garbė orkestrui ir ne direktoriaus reikalas žiūrėti, kiek už tai uždirba orkestras, nes su muzikantais atsiskaitoma ne savivaldybės pinigais.
A. Treikauskas tikina pritraukęs rėmėjų. Tik iki galo neaiški atsiskaitymo su jais sistema. Ne taip seniai orkestras “už dyką” yra griežęs vieno banko jubiliejui, “Rotary” klubui, kurio narys yra pats direktorius. Ką gi - ranka ranką plauna. Be rėmėjų šiais laikais kultūra nekvėpuotų.
Tik ar visas šios veiklos mechanizmas iki galo yra skaidrus, ar direktoriaus vadybiniai sugebėjimai ne be priekaištų? Ar orkestro muzikantų nuomonė nieko neverta? Kol kas šie klausimai lieka retoriniai.
Ne taip seniai Kauno savivaldybės Kultūros ir švietimo departamento direktoriumi tapęs Virginijus Mažeika pritaria nuomonei, kad vadybos problemos ypač aktualios kultūros ir meno kolektyvams. Jis mano, kad ne mažiau svarbūs kultūros strategijos planai ir kad jie turėtų gulėti ne valdininkų stalčiuose. Artimiausiu metu ketinama analizuoti ne tik šio orkestro problemas, bet ir pasirūpinti, kad būtų atliktas visos Kultūros skyriaus veiklos auditas.
