Valstybės dienos proga kompozitorius Giedrius Kuprevičius prabilo į tautą Antano Smetonos žodžiais. Įdomu, kas slypi po tokiais muzikinių improvizacijų meistro viražais?
Iškart po prezidento Operos ir baleto teatre scenon iškopęs maestro puolė kalbėti apie nepriklausomybės daugiskaitą, bandydamas į savo miglotą retoriką įpinti prof. Edvardo Gudavičiaus pastebėjimus, prabilo apie istorines potekstes ir interpretacijas, tikindamas, kad faktai dar nėra istorija. Tačiau iš istorinių faktų suplakęs nenusakomo keistumo mišinį (nuo demokratijos intencijų turėjusios karalienės Bonos, knygnešių iki amžiais vienas kitą pjudžiusių politikų), jis ėmė cituoti 1933 m. vasario 15 d. Antano Smetonos kreipimąsi į tautą.
Kuo gi taip sužavėjo G.Kuprevičių tautos vado kalba, kurioje akivaizdžiai duodama suprasti, kad lietuviai demokratijai dar nesubrendę, kad parlamentas galimas tik tose šalyse, kur yra stiprios partijos? A.Smetona konstatuoja, kad 1926-ųjų gruodžio 17-ąją išmušė Parlamento krizės valanda ir kad vietoj koalicijos atsirado vieninga valdžia, vietoj kolektyvo – atsakingas asmuo, vietoj vingiuotos partijų linijos - vieninga tautinė linkmė.
Pacitavęs A.Smetoną, išskyrusį tris politinės įtakos “tarpus” – tarybas, seimą ir prezidentinį valdymą, maestro kelia klausimėlį dabarties pamąstymui apie tai, kokį laikotarpį Lietuva išgyvena dabar, kai baigia susikurti “Europos imperija”... Savo oratorinę improvizaciją G.Kuprevičius pabaigia ragindamas būti ne mirtinais priešais, bent jau priešininkais ir budėti prie Lietuvos nepriklausomybės, o ne savo ambicijų aukuro.
Tikėtina, kad paskutinis palinkėjimas buvo skirtas priešų pavardžių žadančiam nepamiršti ir sąmokslininkais savo bendrapiliečius pravardžiuojančiam prezidentui R.Paksui. O kam skirta ir kodėl taip suaktualinama prezidentinės-tautinės valstybės idėja? Kuo ji aktuali nūdienai ir kam ji naudinga? Ar XXI amžiaus pradžioje, demokratinės parlamentinės respublikos kontekste aliuzija į prezidentinės valstybės modelį atrodo tokia jau nekalta? Ar kalbėjimas apie silpnas tarpukarines partijas ir krizės ištiktą Seimą nekelia klausimėlio pačiam pranešimo autoriui – kodėl jis pats 2004-ųjų vasario 16-ąją griebiasi tokios retorikos? Negi jis užmiršo, apie kokią valstybę kalba visų mūsų Konstitucija ir koks buvo Konstitucinio Teismo verdiktas dabartiniam prezidentui?
O gal maestro jau būtų linkęs galvoti, kad mums geriau nei kokia Europos “imperija” būtų Rusijos “imperija” su ribota demokratija? Dar prezidentinio skandalo pradžioje vienas toks veikėjas, neseniai spaudoje taikliai pavadintas duoneliautoju, pritardamas tvirtos rankos šalininkams, irgi TV ekrane citavo Smetoną, patogiai sau interpretuodamas istoriją. Ponas G.Kuprevičius irgi puikus improvizatorius – muzikoje, tačiau, kai jis suka ratus apie žmones, turinčius valdžios galios vadžias, jo improvizacijos, kintančios sulig politinių vėjų vėjarode, neatrodo patraukliai.
Ir dar. Tikėtina, kad kompozitorius Kuprevičius skaitė ne tik Smetonos raštus ir žino, kad buvo daugiau politinių veikėjų bei knygų, kurias galima cituoti, nenusiritant iki grafomaniško politikavimo. Smetoną pamėgusiam cituoti maestro siūlau kitokią citatą, ne tautinę. Be jokių interpretacijų... Ir bene dešimtmečiu vėlyvesnę, kai mūsų tautinė valstybė buvo nušluota nuo pasaulio žemėlapio. Karlas Raimundas Popperis – vienas žymiausių pasaulio mąstytojų, paskelbęs liberalios, atviros kiekvieno individo ir tautos dvasinei saviraiškai visuomenės idėją, sukritikavęs totalitarizmo ideologijos kūrėjus, rašė: “Jei jaučiame pagundą pasiremti kitais ir taip tapti laimingi, jei bandome išvengti būtinybės nešti savo kryžių, humaniškumo, proto ir atsakomybės kryžių, jei prarandame dvasią ir palūžtame nuo įtampos, tada turime stengtis sustiprinti save, aiškiai suvokdami paprastą mums duotą pasirinkimo galimybę”.
