Eurostato duomenimis, 2004 m. Lietuva buvo labiausiai išmirštanti tauta Europoje, praradusi 6 žmones tūkstančiui gyventojų, arba daugiau nei 20 tūkst. Tik pusė iš jų emigravo. Kita pusė tiesiog negimė. Beje, net absoliučiais skaičiais Lietuva prarado daugiau gyventojų nei dešimt kartų didesnė Lenkija (16 tūkst.) ir beveik tiek, kiek Vokietija (32 tūkst.) Mano kukliomis žiniomis, Žalgirio mūšyje žuvo ne daugiau kaip 5 tūkst. lietuvių, o tiesioginėje ginkluotoje partizaninėje kovoje po 1945 m. - apie 20 tūkstančių.
Reikia pripažinti, kad ne taip jau lengva rasti sėkmingų gimstamumo didinimo pavyzdžių pasaulyje, kuriais Lietuva galėtų sekti. Atrodo, rimtai galėtų padėti tik paspartėjęs globalinis atšilimas, kuris suafrikietintų lietuvių mentalitetą (nors tokie pietiečiai kaip italai ar ispanai gimdo labai nedaug). Gal ne prošal būtų pusės lietuvių atsivertimas į tikrąjį tikėjimą – islamą, arba bent jau grįžimas prie radikalesnių katalikybės formų (teko bendrauti su „tikraisiais“ Prancūzijos katalikais, kurių šeimose dažnai būna po dešimt ir daugiau vaikų). Bet tikriausiai būtų lengviausia išstoti iš Europos Sąjungos, uždaryti sienas, vidutinį valandinį užmokestį sumažinti iki 50 centų, panaikinti privalomą vidurinį mokslą ir leisti vaikams nuo ketverių metų dirbti sportbačių fabrikuose. Tuomet kaip Indijoje ar Malaizijoje pagal visas laisvosios rinkos taisykles žmonės susipras ir pradės „investuoti“ į vaikus, nes panašiai kaip veršelis ar kumeliukas po neilgo ketverių metų nuostolių periodo fabrikuose dirbantis vaikas jau pradeda nešti namo pajamas.
Ironiška, tačiau atrodo, kad gimstamumo lygis yra atvirkščiai proporcingas šalies ekonominiam išsivystymui ir bendram žmonių išsilavinimo lygiui. XX amžiaus „ekonomikos stebuklai“ – Vokietija, Japonija, Honkongas ar Singapūras – atsidūrė gimstamumo lentelės apačioje, kartu su ketverių metų amžiaus vietinės reikšmės ekonomikos stebuklu „Baltijos tigru“.
Iš Vokietijos ir Japonijos pirmiausia reikėtų pasimokyti, ko nereikėtų daryti. Spalio 8 dienos „The Economist“ daug dėmesio skyrė Japonijos demografinei padėčiai. Nors jau daugiau nei 30 metų vidutinė japonė gimdė mažiau nei 2 vaikus, per tą laikotarpį gyventojų skaičius lyg niekur nieko padidėjo 30 milijonų. Tai būtų galima pavadinti tuo apgaulinguoju pereinamuoju laikotarpiu (jį Lietuva gyvens artimiausius 20 metų) – nors penkiasdešimtmečiai ir gimdė mažiau vaikų nei jų tėvai, bet kadangi gyvenimo trukmė artėja prie 80 metų, seneliai bent laikinai statistinėse lentelėse kompensuoja savo anūkus. Japonijoje darbingo amžiaus žmonių skaičius jau pradėjo mažėti prieš 10 metų, o gyventojų skaičius pradės mažėti 2007 m. Japonijos sveikatos ministerija prognozuoja, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius sumažės nuo 128 iki 100 mln., o nepriklausomi ekspertai prognozuoja sumažėjimą iki 86 milijonų.
Ką daro japonai? Visų pirma jų savivaldybės organizuoja turistines keliones viengungiams. Pavyzdžiui, viena savivaldybė per ketverius metus tam išleido 150 tūkst. dolerių. Rezultatas – septynios santuokos ir keturi vaikai. Nenorėdami įsileisti imigrantų, japonai investuoja į robotų gamybą. Greitai bus galima nusipirkti naminį robotą, kuris kainuos maždaug tiek, kiek nauja mašina. Galiausiai japonai susiprato ir sumažino savo biudžeto deficitą iki 6,4 proc. BVP (!) ir pradėjo galvoti, ką daryti su 170 proc. BVP siekiančia skola.
Kas geresnio Vokietijoje? Jau dabar, nepaisant šviežio turkų kraujo, vokiečiai save tituluoja „seniausia“ pasaulio tauta, nes vidutinis jų gyventojų amžius – apie 42 metus (Lietuvoje – 39 metai). „Deutsche Welle“ dažnai analizuoja šią problemą ir dažniausia daro tokias išvadas – Vokietijos visuomenėje turėti tris ir daugiau vaikų yra tiesiog „neseksualu“. Nieko nenustebins porelė, besivedanti vieną mažylį, tačiau motina, besistengianti sugaudyti tris neklaužadas, iškart sukels aplinkinių susidomėjimą. Vokietijos visuomenė yra sukonstruota pagal „vyro darbininko“ modelį. Jis dirba fabrike, gamina automobilius ir gerai uždirba, taigi geri darželiai ir geros sąlygos dirbančioms motinoms turėti vaikų tarsi ir nereikalingos.
Didžiausia Japonijos ir Vokietijos problema šiuo atveju yra visuomenės abejingumas ir nenoras kalbėti apie šias problemas. Tiek Japonijoje, tiek Vokietijoje neseniai įvyko rinkimai ir abiejose gimstamumo bei visuomenės senėjimo klausimas beveik nefigūravo. Abiejose visuomenėse vaikų užauginimas daug kainuoja tiek pinigine prasme, tiek laiko ir energijos atžvilgiu. Daugelis tikriausiai girdėjo legendas apie Japonijos švietimo sistemą, kur vaikui susirgus mama kartais eina į pamokas, kad viską užsirašytų ir nieko nepraleistų.
Abi šios visuomenės yra gana konservatyvios ir labai santūrios. Kalbėti, kad kažkas gimdo per mažai, jose yra tiesiog nepadoru. Ponia Angela Merkel tikriausiai niekada nesulaukė klausimų, kodėl ji neturi vaikų ir ar tai nenusako jos pasyvios asmeninės pozicijos demografinės krizės akivaizdoje. Vokiečiams, deja, šimtą kartų aktualesnė nedarbo problema.
Grįžtant prie Lietuvos reikia pasakyti, kad lietuviai taip pat yra labai „kultūringi“. Jie tikrai neskaičiuos kiaušinių svetimame lizde. Tačiau jie nevengs dėti beveik lygybės ženklą tarp daugiavaikės ir asocialios šeimos. Taip pat jie neužaštrins interesų konfliktų, galinčių kilti tarp vyresnės kartos norų turėti socialines garantijas ir išteklių skatinti gimstamumą trūkumą. Taip pat niekas nepasakys, kad vienai moteriai gimdant po 1,25 vaiko beveik pusė būsimų pensininkų bus užauginę po 0 ar 1 vaiką, tačiau „Sodra“ jiems paskirstys didesnėse šeimose užaugusių žmonių suneštus mokesčius. Netgi priešingai, kadangi pensijos priklausys nuo buvusio uždarbio, mažiau vaikų turėjusios moterys, ko gero, gaus didesnes pensijas, nes turėjo daugiau laiko karjerai. Niekas materialiai neįvertins laiko ir energijos, reikalingo vaikų auginimui. Pavyzdžiui, italai apskaičiavo, – o tai, be abejo, yra akivaizdu, – kad kiekvienas vaikas iš motinos reikalauja bent kelių valandų „neatlyginamo“ darbo per dieną, net jeigu visi darželiai būtų nemokami, o išlaidos už mokyklines prekes kompensuojamos.
Bet kokia „reforma“, nukreipta į gimstamumo didinimą, reikalautų labai daug visuomeninės ir politinės valios. Nors Lietuvoj jau trūksta kai kurių sričių specialistų, į darbo rinką dar tik ateina 9-ojo dešimtmečio banga, dvigubai didesnė už „dutūkstantininkus“. Net ir esant dabartiniams emigracijos tempams, Lietuvai darbuotojų rimtai nepradės trūkti dar kokį 20 metų (bent jau minimaliam ekonomikos ir visuomenės funkcionavimui). Tačiau po 20 metų, kai jau bus per vėlu, kas nors tikrai paklaus, kas buvo galvojama 2005-aisiais.
Aišku, tai nuskambės kaip šauksmas tyruose, bet dar ne vėlu kažką nuveikti ir planuojant 2006 m. biudžetą. Vien neapmokestinamo minimumo padidinimas 50 litų abiem tėvams už kiekvieną vaiką, kad ir nuo tos pačios liepos 1 d., padidintų šeimos su dviem vaikais ir abiem dirbančiais tėvais pajamas 60 litų per mėnesį (juokinga suma), o valstybei tai kainuotų apie 100 mln. litų per antrą 2006-ųjų pusmetį. Pakartosiu, ES parama yra daugiau nei 3 milijardai litų, tiek pat skiriama ir žemės ūkiui – t.y. 30 kartų daugiau.
