Pirmadienį (10.27) įvyko faktiškas Anželikos Cholinos šokio teatro sezono atidarymas - parodytas atnaujintas šokio spektaklis “Bernardos Albos namai”. 2000 m. Nacionaliniame dramos teatre sukurtas pusantros valandos vaidinimas nuo šiol - “ACh” teatro nuosavybė; šia proga gerokai atnaujinta ir spektaklyje dalyvaujančių artistų sudėtis.
“Bernardos Albos namai” - pats “sunkiausias” iš visų A. Cholinos sukurtų spektaklių - “sunki” jo tema pagal to paties pavadinimo Federiko Garcia Lorcos dramą, “sunki” ir jo muzika, kurią choreografė sudėliojo iš įvairių šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, “sunkus”, niūrus ir slegiantis Marijaus Jacovskio sukurtas scenovaizdis.
Nepaisant šių “sunkumų”, du vienas paskui kitą - 18 ir 20 val. - rodyti spektakliai buvo vaidinami perpildytoms žiūrovų salėms - matyt, tai viena iš priežasčių, paskatinusi choreografę vėl grįžti prie senokai sukurto spektaklio, investuoti į atnaujinot spektaklio reklamą bei skirti laiko naujiems artistams parengti.
Vietoj ankstesniajame spektaklyje dalyvavusių dramos aktorių dabartiniuose “Bernardos Albos namuose” apgyvendinti šokėjai - tai leido tikėtis ryškesnės plastinės, choreografinės spektaklio formos, aktyvesnio, dinamiškesnio atlikimo, tačiau šie lūkesčiai buvo pateisinti tik iš dalies.
Spektaklį pradedantis Chosefos Marijos (Edita Stundytė) dainavimas pasirodė kiek silpnokas, artistės balsui pristigo gelmės bei įtaigos, be to, jį netruko užgožti gana garsus muzikos įrašas. Kaip ir prieš trejetą metų, taip ir dabar muzikinis “Bernardos Albos namų” fonas pasirodė kiek monotoniškas ir lėtas - tai nulėmė ir kiek rituališką spektaklio choreografiją, koncentruojamą pristabdytuose rankų - ypač plaštakų ir riešų - bei kūno korpuso judesiuose bei giliuose įtūpstuose, kurie tik kartkartėm pagyvinami ryškesniais dinaminiais akcentais - aukštais žingsniais, šuoliais, trypčiojimais, o kai kada - ir gaivališkais kimiais šūksniais.
Spektaklio vyksmas dramaturgiškai pasirodė vientisas ir nuoseklus, spektaklio siužetas perteiktas aiškiai ir suprantamai, tačiau išorinės dinamikos stoka kažkodėl vertė nuobodžiauti, pabrėžtinai grėsminga muzika kūrė tirštą, bet dekoratyvią tragedijos atmosferą su iš anksto nujaučiama, užprogramuota “bloga” pabaiga, kuri neišvengiamai kabo virš kompleksuotų, meilės pasiilgusių seserų pastangų išsiveržti iš gniuždančio Bernardos Albos namų kalėjimo. Atrodė, kad spektakliui trūksta labiau apčiuopiamo muzikinių ir choreografinių temų kontrasto, kuris galėtų įžiebti aistringesnį vidinį spektaklio kaip meno kūrinio konfliktą - tuomet įtikimesni atrodytų ir Albos dukterų protestai, labiau sujaudintų jų bergždumas.
Albos vaidmenį šiame spektaklyje atliko Aušra Gineitytė - ne taip seniai baleto solistės karjerą baigusi artistė pasirodė kupina ryškaus dramatizmo, kurį kiek slopino griežta choreografinė vaidmens forma. Ankstesniajame spektaklio variante Albą vaidino Rytis Saladžius; choreografės ir režisierės sprendimas šį personažą grąžinti aktorei pasiteisino, nes iš esmės Federico Garcia Lorca kalba apie uždarame moteriškame pasaulyje besiformuojančių fobijų bei pavydo padarinius; vyriausią Albos dukrą Augustiją šoko Indrė Pačėsaitė - ankstesniojo varianto Adela; per keletą metų artistė pastebimai subrendo, jos vaidyba plastiška, veido išraiškos įdomios, tačiau jai kol kas sunkoka įsijausti į veltui jaunystę nugyvenusios moters vidines būsenas. Magdalenos vaidmuo Sigutei Mikalauskaitei pažįstamas - ji bene vienintelė šio spektaklio ir šio vaidmens senbuvė; ryškių, šiuolaikine plastika išsiskiriančių judesių šokėjai vaidmuo pasiduoda gana lengvai, lygiai kaip ir Indrei Bacevičiūtei - Amelijai - jųdviejų duetas su siuvinėjamu drabužiu turtingas plastinių formų bei prasmių. Martirijos vaidmeniu į A. Cholinos teatrą dar kartą įsitraukia Giedrė Zaščižinskaitė, pavydžia piktoka šypsena išprovokuojanti tragišką tragedijos atomazgą.
Pepę spektaklyje šoko Eligijus Butkus; pagal choreografės sumanymą Pepė - daugiau simbolinis personažas, vienintelė galimybė sugriauti nepramušamas Bernardos Albos namų sienas. Šokėjas vengia dramatizuoti savo herojų - susidūręs su Augustija išlieka pabrėžtinai šaltas, tuo tarpu scenose su Adela jis emocingesnis, tačiau jausmų neperspaudžia, padeda sukurti plastiškai bene įtaigiausius - gaila, kad tokius trumpus - spektaklio duetus.
Labiausiai intrigavo atnaujinto spektaklio Adela - Agnė Ramoškaitė, pavasarį baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Choreografijos skyrių ir nuo rudens dirbanti Lietuvos nacionalinio baleto trupėje. Jauna artistė šokiu ir vaidyba sukūrė įdomių, jaudinantį personažą, išsiskyrusį aiškiu, estetišku choreografiškumu bei daug žadančiais dramatiniais kontūrais.
Spalio 30 d. Anželikos Cholinos šokio teatras www.ach.lt atnaujintus “Bernardos Albos namus” pristatys Klaipėdos dramos teatre.
H. Š.