Iš atvežtinių programų “Gaidoje” daugiausiai skamba Vakarų šiuolaikinė muzika. Ketvirtadienį (10.16) festivalyje turėjome progos išgirsti kitokio plano muziką - Rusų dramos teatre buvo rodoma Ukrainos kompozitorės Allos Zagaikevič (g. 1966) kamerinė opera “Skaičiai ir vėjas”, sukurta 1999 metais.
Projektas intrigavo ir tuo, kad tai buvo proga susipažinti su mums visiškai nežinoma Ukrainos muzika (dėl žinomu priežasčių nedegame noru tapatintis su buvusių sovietinių respublikų, išskyrus Baltijos šalis, kultūra), o kita vertus, juk ir šiuolaikinės operos į Lietuvą atvežamos itin retai. Operą “Skaičiai ir vėjas” atliko solistai Inna Halatenko, Natalka Polovynka ir Viktor Davydenko bei “Ensemble New Performance” iš Ukrainos, diriguojamas Petro Tovstuchos.
Pirmieji operos garsai ir ypač vaizdas, kurtas režisieriaus ir videomenininko Olesio Sanino, išties sudomino. Pamaniau, būtent taip praeitų metų festivalyje galėjo būti inscenizuota Osvaldo Balakausko kamerinė opera, kuri tuomet buvo atlikta koncertiškai. Tokiam pastatymui nebūtina teatro scena, manyčiau, išlaidos dekoracijoms ir kostiumams taip pat yra ganėtinai kuklios. Ekrane vaizdo projektoriumi buvo rodomi ukrainiečių poeto ir tapytojo Mykolos Vorobjovo (g. 1941) darbų fragmentai, beje, libretas kompozitorės parašytas pagal Vorobjovo eiles, buvo dainuojama ukrainietiškai - dar viena šio projekto “razina”, nes paprastai atvežtinėse programose girdime anglų (gal dar prancūzų arba vokiečių) kalbą.
Zagaikevič operos “Skaičiai ir vėjas” muzika turi tam tikrų skambesio panašumų su minėtąja Balakausko opera “Tolimoji”, juolab kad ir atlikėjų sudėtis beveik identiška - trys solistai, kamerinis orkestras arba didelis ansamblis, naudojama elektronika. Galbūt stiliaus bendrumai paaiškinami ir tuo, kad Balakauskas yra mokęsis Kijevo konservatorijoje, taigi tai galbūt yra Ukrainos kompozicinės mokyklos bruožai, tam tikras muzikinis genotipas. Kita vertus, abu kad ir skirtingų kartų ir šalių kūrėjai daug ką perėmė iš prancūzų tradicijos, tiesa, kitaip nei Balakauskas, Alla Zagaikevič studijavo Paryžiaus IRCAM’e, domisi prancūzų spektrinės muzikos idėjomis.
Vis dėlto opera kaip visuma paliko gan nykų įspūdį. Vokalinės partijos a la Schonbergo “Menulio Pjero” atonalioje harmoninėje terpėje nuskambėjo kaip visiškai negyvybingos XX a. muzikos klišės (beje, apie tai, kas yra klišės, tą pačią dieną Kompozitorių namuose vesdamas paskaitą įdomiai samprotavo kviestinis “Gaidos” kompozitorius Luca Francesconis). Apskritai visas į simbolinį lygmenį pretenduojantis operos vyksmas man pasirodė kaip nevykęs bandymas atgaivinti praeito amžiaus pradžios simbolistines muzikines dramas, specifinę ir mistinę perėjimo, tapsmo dvasią, būdingą XX a. pradžios menui. Zagaikevič operos tema taip pat yra pagrindinio kūrinio lyrinio herojaus “poeto” tam tikras dvasinis perėjimas, jo dvasinės kelionės, tačiau temos realizavimas man pasirodė naivus ir tiesiog nuobodus. Galbūt jei muzikinė kūrinio forma nebūtų tokia amorfiška ir dvasiniai muzikos “pranešimai” neatrodytų tokie naivūs.
Penktadienio (10.17) vakarą “Gaida” kviečia į Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Naujus Vytauto Laurušo, Loretos Narvilaitės ir Lucos Francesconio kūrinius atliks Davidas Geringas (violončelė), Helen Jahren (obojus), diriguos Robertas Šervenikas. Prieš koncertą, 18 val., Mažojoje salėje vyks pokalbis su kūrėjais ir atlikėjais.
Klausimas šiuolaikinės muzikos mėgėjams:
Šiandien "Gaidos" festivalyje išgirsime naują Vytauto Laurušo kūrinį “Discorso concitato”. Atsakykite, kuris iš šių išvardytų kūrinių taip pat yra sukurtas V. Larušo:
“Vivat gymnasium Alma mater”“Canon mensurabilis”“Solo contra tutti”
Atsakymą siųskite į Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centrą el. paštu [email protected] ir laimėkite bilietus į "Gaidos" festivalio koncertus arba ką tik išleistą dvigubą CD "Zoom 2 - contemporary music from Lithuania".
