Ona NARUŠEVIČIENĖ
2008 metų gruodžio 14-oji. Dar tik penkta valanda vakaro, bet čia, Šiaurėje, jau visiškai sutemo.. Daugiau negu 1000 metrų aukštis. Staigus sprogimas. Per tamsą pasirodo dūmų kamuolys ties dešiniuoju sparnu. 45 metų lakūnas Troelsas Hansenas ir nepanikuoja. Jis turi daugiau negu 20 metų profesionalo patirtį, todėl nuramina savo jauną partnerį Oliverį Edvardsą - Nilą - esą pakanka ir vieno variklio nuskristi iki artimiausio aerodromo, esančio Ikvalanto miestelyje, Arkties vandenyno pakrantėje. Be to, retas atvejis, kad sugestų abu lėktuvo varikliai. Bet nepraėjus nė 5 minutėms, pasigirsta antras sprogimas, tamsoje pasirodo antras dūmų kamuolys. Žūtis neišvengiama...
"Mes žuvę!"
Tai buvo nedidelio lėktuvo skrydis iš Ohajo (JAV) į Švediją pačiu trumpiausiu keliu. Prieš skrydį lėktuvas buvo techniškai kruopščiai patikrintas. Kaip nutupdyti katastrofos ištiktą lėktuvą? Teoriškai teigiama, kad reikia rasti visai tuščią vietovę. Šiuo atveju tai tinka. Nėra jokio kaimelio, namo ar net medelio. Tik nesibaigiantis vandenynas su jame plaukiojančiomis ledo lytimis... Troelsas žino, kad negalima gaišti nė sekundės. Jis duoda nurodymus savo kolegai, o pats griebiasi radijo - praneša apie lėktuvo gedimą ir nurodo koordinates.
Smūgis siaubingas. Lakūno sumanumo dėka lėktuvas trenkiasi "pilvu", pašokinėja ant bangų bei ledo lyčių ir sustoja. Troelsas petimi išmuša langelį, ir abu lakūnai užsiropsčia ant dešiniojo lėktuvo sparno, vos besilaikančio ant nedidelės ledo lyties. Netrukus pasigirsta neįprastas girgždesys ir lėktuvas dingsta tamsiame vandenyje, nepalikdamas jokių pėdsakų. Apsirengę specialiais oranžiniais kombinezonais, abu lieka ant nedidelės ledo lyties visiškoje nežinioje.
"Mus suras!"
Po ilgokai trukusios tylos vyrai nusprendė, kad jiems pasisekė - jie liko gyvi. Vis dėlto ta ledo lytis buvo tik 50 kvadratinių metrų ir galėjo bet kuriuo momentu susidurti su kita lytimi arba savaime skilti. Aplinkui - 2 laipsnių šalčio vanduo, neužšąlantis tik dėl jame esančio druskos kiekio. Viltis jame išgyventi skaičiuojama tik sekundėmis. Troelsas nepasidavė panikai ir nevilčiai: "Mus suras! Juk kas nors išgirdo mūsų pagalbos šauksmą!"
Paskui jau slinko ne tik minutės, bet ir valandos. Vyrai kalbėjosi tik tiek, kad vienas kitą padrąsintų. Visą kitą laiką skyrė kovai su šalčiu, kuris kaustė jų rankas ir kojas, nors ir vilkint ekstremalioms sąlygoms skirtais kombinezonais. Vėjas ir 40 laipsnių šaltis - daugiau negu ekstremalios sąlygos... Baisiausia, kad vyrų pagalbos šauksmo galėjo neišgirsti dėl trukdžių linijoje. Tačiau jie buvo tvirti ir savo abejonėmis negąsdino vienas kito.
Apie dešimtą valandą nakties pasigirdo variklio burzgimas danguje. Pasirodė 2 lėktuvai, o paskui juos - ir sraigtasparniai su tamsą skrodžiančiais prožektoriais. Susijaudinę vyrai kėlė aukštyn rankas ir iš visų jėgų mojavo. Jie būtų paleidę raketą, uždegę bent kokią švieselę, tačiau juk viskas nugrimzdo į dugną... Sraigtasparniai daugybę valandų suko ratus, šviesomis skrosdami tamsą, tačiau vis per kokius 100 metrų nuo lakūnų. Galiausiai šviesos užgeso, variklių gaudesys nutolo. "Jie tik trumpam nutraukė paieškas. Auštant vėl pasirodys!" - ramino Troelsas save ir kolegą.
Paieškos nutrauktos
Saulei tekant, netoliese nuo savo ledo lyties vyrai pastebėjo linksmai nardančią ruonių porelę. Bet, jiems nerūpėjo gyvūnų žaismas. Troelsas ir Oliveris visą naktį kovojo su miegu, o paskui, įbedę akis, stebėjo dangų ir laukė grįžtančių lėktuvų. Abiem buvo keista, kad pastarieji taip delsia, nes Arktikos diena - ne ilgesnė kaip 4 valandos. Pagaliau Troelsas suvokė, kad paieškos nutrauktos... Tokiame šaltyje, nevalgę ir negėrę, kitos nakties jie nebeišgyvens... Vyrai susižvalgė. Jie vienas kitą suprato be žodžių. Pažvelgė į artimiausią ledo lytį ir vienas po kito nušoko ant jos. Po to - ant kitos. Taip prasidėjo bėgimas nuo mirties, nors kiekvieno šuolio metu buvo ant kortos buvo statoma gyvybė. Priekyje laukė nesuskaitomi kilometrai, o ledas juk slidus - vyrai bet kurią akimirką galėjo atsidurti vandenyje. Tai reiškė mirtį, tačiau vyrai nebegalvodami bėgo, šokdami nuo lyties ant lyties...
Juodas taškas rūke
Pagaliau keistas gaudesys perskrodė ledinę tylą. Tolumoje virš vandens pasirodė juodas taškas. Šis taškas vis didėjo ir didėjo. Tai buvo laivas. Jų paskutinis šansas. Troelsas ir Oliveris pradėjo mosuoti rankomis. Laivas pasuka prie jų. Jie - išgelbėti!
Žvejybinio laivo "The Atlantic Enterprise" kapitonas išvakarėse buvo išgirdęs pagalbos šauksmą ir pasukęs iš kelio, kad išgelbėtų nelaimėlius... Profesionalūs gelbėtojai to nepadarė.
Laivo kapitonas išgelbėtuosius sutiko su plačia šypsena, dviem šiltomis antklodėmis ir karšta kava, o paskui tarė: "Tai ką, draugužiai, reikėtų jus kur nors išlaipinti?" Troelsas nebeturėjo jėgų juokauti, tik tučtuojau paprašė palydovinio telefono, kad paskambintų žmonai. "Tai aš, brangioji..." Slinko minutės, o jiedu tylėjo ir verkė.
Abu vyrai buvo palikti vienoje Kanados ligoninėje. Fiziškai jie nedaug tenukentėjo, o šiaip jau linksmi ir laimingi. Jie sakė, kad tapo "kraujo broliais" ir tetrokšta kuo greičiau grįžti namo, į Švediją.
