Apie jauną ispanų režisierių Alejandro Amenabarą, apie jo naująjį, sensacija tapusį filmą „Jūros gelmėse“ („Vidinė jūra“), kuris „Lietuvos“ kino teatre pradeda „Kino pavasarį 2005“, apie pagrindinio filmo personažo prototipą „Omni laike“ buvo išsami publikacija. Turtinga faktinė medžiaga jau išdėstyta. Bet mano užsibrėžta užduotis - kiek kita: pasvarstyti, kuo šis kūrinys toks įsidėmėtinas, kas gi jame atitinka mūsų rubrikoje deklaruojamą kitoniškumą.
Iš atminties pacituosiu pirmuosius žodžius, kurie nuskamba filme, kai ekranas dar užtemdytas: Atsipalaiduok. Dabar įsivaizduok greta kino ekraną. Įsitaisyk mėgstamoje vietoje. Stenkis pajusti temperamentą, detales, smėlį, ramybę...
Žodžiai (autoriaus? paralyžiuoto herojaus?) siekia užmegzti su mumis intymų kontaktą. Ir šis iš tikrųjų, gal ne iš karto, pasirodo. Pasijunti lyg tarp pažįstamų žmonių, kurių paskatos yra aiškios, nesvarbu, sutinki su jomis ar ne.
Bet kontrastingų paradoksų, išskiriančių jį iš tradicinio repertuaro, filme irgi apstu.
Pirmiausia tai liečia naujojo kūrinio vietą dar negausioje, bet, atrodė, labai kryptingoje jauno ispanų meistro kūryboje. Iki šiol mistinio atspalvio vaizduotė demonstratyviai užimdavo joje labai svarbią vietą. Jau turbūt niekad nepamiršiu Amenabaro „Kituose“ parodytų senų, gelstelėjusių fotografijų, kuriose - kažkas ne taip: ir tik vėliau suvoki, kad tai mirusių, bet sustatytų vertikaliai žmonių atvaizdai, tarsi negrabiai imituojantys dar tebeplazdančią (trokštančią plazdėti) gyvastį. Šis keistas melas šiurpina labiau negu visokie pabaisų plastiniai grimai, kurių pastarojo meto kine esame prisižiūrėję tiek ir tiek.
O „Jūros gelmėse“ remiasi autentiška istorija: toks jūreivis Ramonas Sampedro tikrai egzistavo, jį tikrai ištiko nelaimė, 28-iems metams ir 4-iems mėnesiams prikausčiusi prie patalo, jis iš tiesų kovojo, kad jam oficialiai būtų leidžiama mirti ir draugų padedamas išėjo, to leidimo taip ir nesulaukęs.
Nejaugi jaunas meistras keičia savo pomėgius, stilių? Ne, jis tiesiog atsisako siaubą keliančio miglotumo, viską rodo negailestingoje saulės šviesoje (kartais susimąstau, kodėl kaip tik tvankios saulėtos šalys - Ispanija, Meksika - puoselėja tikrą numirėlių kultą), tačiau tasai tradicinis ispanų kultūros motyvas, apibūdintinas kaip mirties pagunda, šaknimis siekiantis nutolusių šimtmečių dailės, literatūros kūrinius, „Jūros gelmėse“ išlieka, kad ir be specialių mistinių skraisčių.
Negi vadinsi mistika Ramono prisiminimus, sąmonę vis iš naujo lankančius to lemtingojo šuolio nuo uolos į atslūgusią jūrą vaizdus? Jie visai realistinės faktūros, kaip ir tie keli skrydžiai virš medžių, paplūdimio, bangų - atrodytų, lyg režisierius specialiai tramdo savąją turtingą vaizduotę. Mums, sveikiesiems, tokie skrydžiai ranka pasiekiami, pasaulio kiekvieno didesnio kurorto linksmintojai tau pasiūlys tokį nebrangų atrakcioną, bet čia, matyt, reikia įsijausti į vidinę pagrindinio personažo, tapusio beveiksmiu, būklę, kad suvoktum: jam tai - absoliuti fantastika.
Tik žiūrovo pastangos bent kiek priartėti prie Ramono vidinio pasaulio gali bent kiek paaiškinti stebėtiną kūrinio paprastumą. Net banaliausi dokumentine maniera nufilmuoti štrichai - naujų nematytų žmonių minios, pakrūmėje susieinantys šunys, kitokia nei prie brolio fermos augmenija - pasirodantys tuomet, kai Ramoną, besidarantį žinoma Ispanijos asmenybe, veža į teismą, svarstantį jo prašymo dėl eutanazijos, - pro mašinos langą mums atrodo vienaip, o herojui greičiausia kitaip, tarsi atimto pasaulio vizija.
Vizionieriški ir aistringi Ramono ir jo likimo draugės, nuo smegenų auglio gęstančios juristės Chulijos apsikabinimai, bučiniai. Aktoriaus Javiero Bardemo žvilgsnyje - aiškus žinojimas, kad nieko to jau niekad nebebus. Čia (ir kitose vietose) galėjusį praslysti baisų sentimentalumą režisierius išnaikina, kad ir keista, humoru: nebuvusių bučinių sceną autorius montuoja su Ramono nusiskundimais dėl nemigos, nes niežti koją, kuri, aišku, nejautri.
Psichofizinis Javiero Bardemo aktorinis „kryžius“ - tipiškas „mačio“. Keliuose filmuose jau bandęs su tuo įvaizdžiu kovoti, „Jūros gelmėse“ aktorius jo neneigia, tiesiog praturtina. Taip, jis pusbalsiu prisipažįsta nebegalįs turėti moterų, tačiau ir ligos susendinto, pasunkėjusio ir praplikusio vyro veide vis taip pat, kaip anksčiau, žiba akys, susipažinus su inteligentiška, įbauginta Chulija (Belen Rueda), su skirtingų tėvų vaikus auginančia fabriko darbininke, nedailia, tačiau be galo nuoširdžia Roza (Lola Duenas). Kartais net juokinga, kaip ir šios moterys, ir net tiesiogiai Ramoną slauganti pagyvenusi brolienė Manuela (Mabelė Rivera) savaip pavyduliauja viena kitai to bejėgio kūno, to nebeįmanomo realizuoti lyties šauksmo. Dvasia tebestiprus žmogus, per nelaimės dešimtmečius iš paprasto jūreivio tapęs knygas rašančiu intelektualu, įsitikinusiu savo teise išeiti, pirmiausia - ne ligonis, o asmenybė. Tik vieną vienintelį kartą J. Bardemo Ramonas, taip sumaniai valdantis emocijas, leidžia sau būti atvirai tragiškas, pakartoti atsako neturintį klausimą: kodėl kodėl kodėl...
Dar vienas filmo tragiškas paradoksas - kad taip žiauriai apsisprendė būtent toks, regis, vitališkumo įsikūnijimas.
Ir dar kur? Ogi katalikiškoje Ispanijoje, kur nuodėmės samprata tebėra tvirta kaip viduramžiais. Žinoma, kai Amenabaras pasiunčia herojui oponentą - jėzuitą šventiką tėvą Franciską (Jose Maria Pou), irgi invalidą, ideologinis ginčas patenka į šachmatų pato situaciją. Režisierius, kreipdamas mūsų simpatijas herojaus pusėn, komiškai pateiktą diskusiją, kur savaip teisūs turbūt abu, kiek tendencingai ją užbaigia tylenės Manuelos ryžtinga fraze svečiui: „Aš nežinau, ar gyvenimas priklauso Dievui ar žmogui, bet žinau, kad jūs turit didelę gerklę!“
Gausioje pasaulio spaudoje, supančioje ir filmą „Jūros gelmėse“, ir neįtikėtiną jo apdovanojimų sklaičių, kartais praslysta tarsi koks nusivylimas: juosta, girdi, neatskleidžianti nieko nauja kino kalbos plotmėje. Tai principingas, bet vargiai priimtinas teiginys. Kad Amenabaras, ankstesniais filmais įrodęs puikiai mokąs naudotis modernios kino kalbos atradimais ir pats atradinėti, pastatė realistinį - nors ir turintį slaptų prasmių filmą, turbūt kažką sako apie bendrą kinematografo situaciją. Juk kinas visuomet irgi banguoja it jūra, atmesdamas kaip šlaką tai, kas dar vakar nepaprastai intrigavo, mokėdamas ir sugrįžti prie senųjų paprastumo vertybių. Ar „Jūros gelmėse“ nebus vienas tokio - nežinia, ilgalaikio ar trumpo - posūkio ženklų?
