Jaunas choreografas Andrius Kurienius gali būti pavadintas Kauno “Anželika Cholina” - kiek laiko praėjus po jos “Moterų dainų” Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje jis Kauno dramoje pastatė “Kekšes ir kareivius”, o įkandin “ACh” teatro spektaklio “Tango in Fa” Kauno muzikiniame teatre sukūrė tango spektaklį “Trijų minučių romanas”.
Šio dviejų dalių vaidinimo premjera pilnose Kauno muzikinio teatro salėse įvyko kovo 7, 8 ir 12 dieną. Matyti, kad A. Kurieniui, kaip ir daugeliui šiuolaikinio šokio kūrėjų, rūpi sureikšminti savo kūrybą ir apipinti ją sudėtingomis filosofinėmis šaradomis - “Trijų minučių romane” veikia Marija, Marijos Šešėlis, Šmėkla, Mieguistas Gorionas, Trys marionetės, Raganos blondinės.
Personažų sąrašas nuteikia rimtai - kaip ir spektaklio pradžioje išraiškingai skaitomas Horacio Ferrero “Alevare” (pirmas tango judesys), kuriame turbūt ir derėtų ieškoti viso spektaklio prasminių raktų ir personažų - bet iš šių čia minima tik Marija iš Buenos Airių, Raganos blondinės ir daug šmėklų.
Spektaklis prasideda pritemdytoje scenoje, kuri nuo žiūrovų atitverta kilnojamos uždangos - tvoros: juodu apsiaustu apsigobusi Marija (ar jos Šešėlis?) lėtai pasuka vieną tvoros lentą it kokia animacinių filmų laputė, susiruošusi vogti vištas - taip prasideda jos kelionė po spektaklį ir jo prasmių labirintus.
Bene pagrindinė “Trijų minučių romano” “korta” - tango studijos vadovas, jau keletą metų vilnietis Juanas Eduardo Gimenezas, kuriam pagal programą skirtas Šmėklos vaidmuo. Jis skaito Ferrero eiles, pasirodo efektingai mistiškai ir apšviestoje orkestrinėje mosuoja lazdele, stovėdamas už dirigento pulto, lipa kopėčiomis į sceną, kartkartėm kalba (dažniausiai ispaniškai), sykį ar du uždainuoja ir, žinoma, šoka. Šio artisto - taip tikriausiai derėtų jį vadinti - sugebėjimai tikrai neeiliniai: jis aiškiai moka atkreipti į save publikos dėmesį ir nemažą laiko tarpą jį išlaikyti, jo balsas itin gražaus tembro, o ispanų kalbos fonetika suteikia spektakliui egzaltuoto ir erotiško aromato - kas, kad ne visada gali suprasti, apie ką kalbama.
Vis dėlto Juano Eduardo Gimenezo vieta spektaklyje nėra labai aiški - aistringai šaukdamas ant artistų ir juos, kaip atrodo, keikdamas, retsykiais jis spektaklį paverčia vieša pamoka, nutrindamas ribą tarp to, kas sąlygiška, ir to, kas elementariai natūralu. O jo sceniniai konfliktai su Marija (ir (ar) jos Šešėliu?) bei keliais vyriškais personažais atrodo pernelyg dekoratyvūs, stokoja ryškesnio dramatizmo - gal toks yra choreografo ir režisieriaus sumanymas, bet tada norėtųsi labiau apčiuopti teatriškosios ir buitiškosios spektaklio erdvės ribas.
Kartais Šmėkla elgiasi kaip klasikiniuose šiuolaikinio šokio (nors šių žodžių junginys skamba paradoksaliai) spektakliuose - rūko, nešioja kėdę, geria kavą, o kartais - kaip repeticinėje kasdienybėje: kasosi pakaušį ar krūtinę ir taisosi kelnes, sukimšdamas į jas išsipašiusius marškinius.
Juano Eduardo Gimenezo šokis patraukia paprastumu, išorinių, plastinių efektų ignoravimu - jo judesiai taupūs, tačiau išraiškingi, skleidžiantys tokią koncentruotą energiją, kurią netrunka pajusti net šaltakraujai lietuviai.
Marijos vaidmenį atlieka Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje gana gerai žinoma Brigita Urbietytė - ji juda įtaigiai, išraiškingai, tačiau iki galo įvertinti šokėjos talentą, vieną kartą spektaklį pažiūrėjus, sunkoka vien dėl to, kad greta Marijos labai dažnai sukasi ir jos Šešėlis - Muzikinio teatro balerina Antonina Masalkina. Šie du personažai vizualiai identiški, o scenos prietemoje kartais jų beveik neįmanoma atskirti. Todėl galima pasakyti, kad abi šokėjos kuria vieną dvigubą Mariją - abiejų šokio forma išbaigta ir nuosekli, abi savaip praturtina šį charakterio požiūriu gana monotonišką personažą.
“Trijų minučių romano” choreografinis pavidalas gana įdomus - tango čia nėra kaip hermetiška plastinė formulė, šio šokio judesiai naudojami drauge su kitais šiuolaikinio šokio leksikos elementais. A. Kurieniui pavyko sukurti ir keletą įdomių judesio kombinacijų bei pasažų, ir paveikių režisūrinių-choreografinių sprendimų - kaip pavyzdį galima paminėti I dalies epizodą su dviem nuleistais stalais, pulsuojantį permaininga, bet lakoniška paprastų judesių ritmika. Vykę ir antrosios dalies duetai, kuriuos atlieka Raganos blondinės - ypač tie, kurie šokami ant pakylos. Jie sukurti organiškai ir gyvai, o artistai suteikia jiems papildomos energijos.
Spektaklyje nėra daug daiktų - tačiau tie, kuriuos kaip metaforas pasitelkia režisierius, arba prisigėrę šiuolaikinio Lietuvos teatro referencijų, arba naudojami ne visai tikslingai. Lagaminai primena ir Birutės Marcinkevičiūtės “Traukininius žmones”, ir Anželikos Cholinos “Moterų dainas”. Nieko tokio, kad primena - svarbu (nors ir sunku) surasti jiems naują, unikalią prasmę, kurios “Trijų minučių romane” kol kas atskleisti nepavyko. Raudonų rožių puokštės, porą kartų suliepsnojančios Marijos rankose, šiai atsidūrus “gyvuosius paveikslus” primenančių kompozicijų centre, taip pat nesutelkia naujus prasmių klodus atveriančių reikšmių, o tos pačios rožės, įsmeigiamos vienoje iš baltų plokštumų ar po vieną išsirikiuojančios avanscenoje, atgamina Cezario Graužinio ir Roger Vitraco “Meilės misterijų” sprendimus. O originalus, iki šiol scenoje nematytas daiktas - svarstyklės - nuvilia įvaizdžio primityvumu ir prasminiu jo bergždumu.
Nustojus sukti galvą, kas sieja “Tris minutes”, Šmėklą, Šešėlį, Mariją, Raganas ir svarstykles, galima lengvai atsiduoti stilingai ir estetiškai sukurto spektaklio vaizdų ir garsų magijai. Spektaklyje naudojama Angelo Villoldo, Astoro Piazzollos, Caetano Veloso ir “Gotan Project” muzika - atkreipia dėmesį kokybiškas, dramaturgiškai motyvuotas jos montažas, kuriame atsispindi ne siužetinė, bet emocinė veikalo dramaturgijos raida.
Vykęs ir Martos Vosyliūtės sukurtas scenovaizdis - lakoniškas ir funkcionalus. Pirmoje spektaklio dalyje scenoje matyti penkios plokštės, kurioms tapybiško reljefiškumo suteikia ant jų prilipdyti daiktai - veidrodis, senovinis telefono aparatas. Beje, jie režisūriniu požiūriu visai tikslingai “apžaidžiami” - prieš veidrodį staiposi Raganos blondinės, telefonu kalba Marija ir Šmėkla.
Dvi iš šių plokščių nuleidus, suformuojami stalai-pakylos, kurias režisierius taip pat tinkamai išnaudoja - jos suteikia spektaklio choreografijai reljefiškumo, papildomų erdvinių planų.
Antroje spektaklio dalyje trys iš tų pačių plokščių apsuktos kita puse drauge su balta galine uždanga sukuria konstruktyvų, ritmišką spektaklio foną, kuriam įvairovės suteikia visomis spektro spalvomis kintantis apšvietimas, o iš dviejų plokščių suformuojama pakyla, taip pat padedanti atsiskleisti spektaklio choreografiniams sumanymams.
Vykęs pirmojo veiksmo kostiumų ansamblis - moteriškos suknelės paprasto kirpimo, žalsvai rusvų, kiek raibų tonų, o apšvietimas suteikia joms įvairovės ir unikalumo. Antroje dalyje darbužiai taip pat ansambliški - dominuoja juoda ir geltona spalvos bei stambios šių spalvų skirtingų audinių detalės, tačiau atskirais atvejais klostės bei raukiniai deformuoja artisčių figūras, o laužytų linijų sijonų apačios atrodo kiek banaliai.
Muzikinio teatro baleto trupė naujajame spektaklyje padarė gerą įspūdį - nors sinchroniškieji epizodai reikalauja didesnio susiklausymo, kartais poros viena nuo kitos atsilieka pustakčiu ar net taktu, tačiau visi artistai šoka energingai ir siekia įsijausti į naujovišką stilistiką. Tiesa, kartais artistinės šokėjų reakcijos - skėsčiojimas rankomis ar gūžčiojimas pečiais - šiek tiek primena schemiškas operetinės vaidybos štampuotes, tačiau tai tikrai pataisomi dalykai. Iš visos trupės išsiskiria Rasa Drazdauskaitė, Ina Radionova, Gediminas Rimša - tokius ir kitus artistus pasitelkus būtų galima galvoti ir apie kokį įdomesnį, klasikiniu ir moderniu šokiu grindžiamą spektaklį kad ir iš Valstybės teatro, kurio sceną paveldėjo Kauno muzikinis, istorijos. Jei jau rašoma operetė “Kipras ir Fiodoras”, tai galėtų būti sukurtas ir baletas, varijuojantis baleto raidos Lietuvoje siužetais, kurių būta daug ir įdomių.
