Penktadienį, paskutinę vasario ir žiemos dieną, žiūrovai šturmavo Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą - Sergejaus Prokofjevo balete “Romeo ir Džuljeta” šoko trumpam į Lietuvą grįžusi Amsterdamo nacionalinės baleto trupės solistė Rūta Jezerskytė ir Lietuvos publikos numylėtinis Ygoris Yebra.
Baskų kilmės ispanų šokėjas bendradarbiauja su Lietuvos šokėjais jau keletą metų - jis šoko su Egle Špokaite, vėliau viešėjo kaip Astos Bazevičiūtės partneris, yra dalyvavęs lietuvių baleto trupės gastrolėse kaip kvietinis šokėjas.
Artistui, dirbusiam ir modeliu, niekada netrūko Lietuvos žiniasklaidos dėmesio - jo nuotraukos puikavosi moteriškųjų žurnalų viršeliuose, buvo spausdinami pokalbiai apie jo gyvenimą ir kūrybą.
Ygoris Yebra dažnai leidžia sau tai, ko negali leisti vienas ar kitas nuolatinis trupės solistas - improvizuoti, keisti šokio tekstą, todėl jo pasirodymai visą laiką įdomūs. Šokėjas moka parodyti save - jis puikuojasi savo išvaizda ir stengiasi maksimaliai pademonstruoti savo kaip šokėjo galimybes.
Romeo partija taip pat buvo papuošta tokiomis detalėmis - aukštais arabeskais, pabrėžtinais aplombais, įspūdingais šuoliais ir keliagubais sukiniais. Šokėjo kompleksija ir kūno proporcijos nėra visiškai idealūs baleto artistui, todėl akivaizdūs techniniai “prieskoniai” buvo naudojami siekiant tai kompensuoti. O trečiojo veiksmo pradžioje Y. Yebra pasirodė iki pusės nuogas - galbūt tai padarė įspūdį abipus salės sutūpusioms jo gerbėjoms, tačiau ne visai tiko Vladimiro Vasiljevo pastatyto spektaklio stilistikai.
Vis dėlto scenose su kitais spektaklio personažais Y. Yebra surado valios neišsišokti, stropiai sekė choreografo sukurtą tekstą bei mizanscenas. Gyvų bruožų, simpatiškas šokėjo veidas leidžia jam puikiai transliuoti išgyvenamas emocijas - nuobodulį, melancholiją, svajas, bundančią meilę, aistrą, pyktį, kančią. Tai vertinga baleto artisto savybė, kuri ypač atsiskleidžia, susidūrus su nepakartojamu Rūtos Jezerskytės talentu.
Kiekvienas R. Jezerskytės pasirodymas Vilniuje ne tik džiugina itin brandžiu, nuolat kintančiu ir išgyvenimų autentika stebinančiu artistiškumu, bet ir liūdina, nes per tuos keletą metų, kai šokėja dirbo Vilniuje, nebuvo tinkamų aplinkybių jos sugebėjimams išnaudoti.
Džuljeta - bene pats gyviausias, mažiausiai schematiškas šio monumentalaus baleto personažas, kompozitoriaus apdovanotas nuostabiomis melodijomis ir muzikinėmis temomis. Spektaklis realiai ir prasideda kartu su Džuljetos pasirodymu - nerūpestingos, valiūkiškos ir žaismingos jos judesių trelės, nekalto vaikiškumo ir naivumo pilni Džuljetos ir Auklės dialogai. Žinoma, juos išradingai sugalvojo choreografas, tačiau be gyvos artistinės nuovokos jie nebūtų tokie įtaigūs ir iškalbingi. R. Jezerskytės šokio būdas itin muzikalus, jos gestai aiškiai skaitomi, tačiau jokiu būdu neschemiški - jai kelia juoką ceremoningas Pario bučinys, kurį šis dovanoja jos suknelės kraštui, ji vaikiškai žaisdama velia Romeo plaukus, čia pat tvirtai spaudžia jo ranką prie krūtinės ir pati klausydama savo širdies dūžių.
R. Jezerskytės ir Y. Yebros duetai visų pirma patraukė artistine kokybe - gana sudėtingos choreografijos pasažai liejosi lengvai, galbūt kai kada improvizuojant, tačiau jokiu būdu nenuskurdinant svarbiausios spektaklio temos, o suteikiant jai netikėtų plastinių niuansų. Toks buvo pirmojo veiksmo finalas, akivaizdžiai parodęs, kaip nedrąsi jaunuolių meilė virsta stipria, ugninga kūnų ir jausmų aistra.
Pasigėrėtina buvo ir spektaklio pabaiga - liaunas R. Jezerskytės-Džuljetos kūnas tvirtose Y. Yebros-Romeo rankose atrodė tragiškai trapus, jos rankos, kuriomis Romeo desperatiškai stengėsi apkabinti savo kaklą, be jausmo sviro žemyn.Čia egzaltuoti Romeo jausmai tiko - artistas tarytum akumuliavo visą per kelis šimtmečius šiame herojuje sutelktą mirties iš meilės energiją, todėl stilizuotas jo nuodų gurkšnis atrodė visai įtikinamai. Nubudusios Džuljetos jausmuose vietoj patetikos dominavo draskanti kančia - būtent ji išprovokavo lemtingą dūrį improvizuotu durklu.
Iš kitų spektaklyje “Romeo ir Džuljeta” šokusių artistų derėtų išskirti Rasos Taučiūtės Sinjorą Kapuleti. Šokėja pirmą kartą šį vaidmenį atliko rudenį, tačiau dabar aiškiai juntama vidinė šio personažo raida. Pirmajame spektaklyje buvusi gana monotoniška, daugiau sekusi iki tol šį vaidmenį šokusios Jelenos Grišvinos plastika ir choreografo suformuotais orientyrais, R. Taučiūtės vaidyba penktadienio spektaklyje buvo gerokai įvairesnė. Palengva iš rūsčios ir despotiškos pamotės artistė virsta santūria, griežta, tačiau drauge ir mylinčia motina. Jos rauda žuvus Tebaldui stebino ir choreografine išraiška, ir jausmų stiprumu.
Organiškas, humoristinėmis detalėmis praturtintas Jūratės Sodytės atliekamas Auklės vaidmuo - artistė džiugina muzikalumu, vaidybos gyvumu, mokėjimu išnaudoti daugiasluoksnio “aukliško” drabužio teikiamas galimybes.
Nors pirmasis veiksmas prailgo ir kažkodėl pasirodė išsikvėpęs, antrajame visam spektakliui daug gyvybės suteikė Merkucijus-Valerijus Fadejevas, išradingai šėldamas su Benvolijumi-Raimundu Maskoliūnu ir Kaukių pardavėju-Eligijumu Butkumi, taip pat kaip visad gyvai suvaidindamas savo žūties epizodą, net tragiškose intonacijose išsaugodamas personažui ir paties artisto charakteriui būdingas pašaipias spalvas.
H. Š.
